Reportažas:
sausio 25 d., S.Daukanto vidurinė

PEKLOS VEŽĖČIOS

Po visų švenčių ir Malūnų, užlūdus naujiems metams ir dar nespėjus visiškai nutirpti apgailėtinai purvinam sostinės sniegui, Daukanto mokyklos undergroundinis jaunimas nutarė pavėžinti metalo mėgėjus peklos vežėčiomis. Tikrai, labai pagirtina iniciatyva, juolab į tokį mokyklinį koncertą buvo prisiviliotos grupės Ruination, Saples, Mandragora. Pirmas metalinis koncertas naujais metais.

Įėjus stropus vaiknukas suskaičiavo mano 5 litus. O veidą netrukus aplankė šypsnis, nes mokyklos foje siautėjo kaip niekad geros nuotaikos tamsta mokytoja, kurią visi ilgai prisiminsime nuo praeito Juodaragio – ta pati tūžminga griausminga ir geležinė “Žalio teatro” vadovė. Atrodo tai būtent jos teatrališki auklėtiniai surengė šį pasivėžinimą :) Prie rūbinių įsiraunu į aktų salę, kur jau groja antra grupė. Pirmuosius jaunuolius pavadinimu Krankliai praleidau ir matyt dėl to, jog per visą Pylimo gatvę ieškojau pašto dėžės, kur galėčiau išsiųsti interviu Meressin’ams. Kažkox pažįstamas man sako, jog Krankliai grojo apie pagonis ir darė tai dviem stygom. Neesmė. Scenoje, dar nuo Kalėdų žiburėlio papuoštoje raudonomis užuolaidomis ir kartoninėmis žvaigždėmis bei dailiais burbulais, tamsoje varo grupė, kurios pavadinimo niekaip negaliu prisiminti [mielas webmasteri, jei liko kokie failai nuo skelbimo mūsų www, prašau įrašyk tą pavadinimą štai čia - Stones Lament] lyg ir kažkas su Leo ir Stone. Apie juos galima pasakyti tiek, kad groja black metal, o vokalistas yra labai aukštas bičas. Turbūt sutixite Naujame Kraujyje.

Toliau turi groti Ruination, bet sutinku Stopkę ir Saulėną nešinus instrumentais ir einančius lauk. Sako, bosistas Andre pasitempė riešą... ;)

Tad ant scenos lipa uteniškiu pažiba Saples. Išties, su mokykliniu aparatu groti sunku ir atrodytu beprasmiška. Bet Saples didvyriškai raito savo defą ir bendromis pastangomis su aplink pultą zujančiu Ruination vokalistu Sigiu sugeba išspausti kai ką labai neblogo. Begalinė Vyšnios gerklė spjaudo riaumojimais, trata mirties ritmai, kibirkščiuoja stygos ir kratosi įstabios krūtinės :) Saples turbūt kas antrą gabalą groja koveri, iš kurių įspūdingiausiai atliekami “Orgasmatron” ir Hypocrisy “Final Chapter”. Kažkaip supratau, kodėl beveik visų Utenos grupių muzika tokia savitai vežanti, nepriklausomai nuo stiliaus – matyt todėl, kad jie tai daro NUOŠIRDŽIAI. Kur bebūtų, uteniškių išskirtinas bruožas yra nuoširdumas. Štai kur jėga!

Mokinių ir metalistų 200 galvų būrys jau bepradedąs skirstytis, bet juos sustabdo Mandragora. Vaikinai pristato naują programą ir gabalus, varo agresyviai ir melodingai, bet man sunku suprasti, kuo nauji gabalai skiriasi nuo senųjų. Gal tik vokalistas, karts nuo karto numetęs gitarą piktai pažingsniuoja scenoje riaumodamas. O kur mūsų numyletinė mergina su a la operinis vokalu? Matyt, scenoje tik jos dvasia, besisklaidanti su dūmais tarp mirguliuojančių 8 lempų. Publika rėkia “pakartot” ir atrodo viskas baigiasi gerai. Patenkintas šimtas metalistų slysta kalnu senamiestin, “gerti i Apuoka”... :)

Mes stringame kažkur toliau nuo tabako dūmų, bet galiausiai, žinoma, lieku skolingas Bix’ų barmenei Dianai, surinkusiai mano mobilų ir kt. daiktus kažkur iš po baro stalų kitą rytą :) Vežėčios, kad ir nenuvežė peklon, tai bent kažkiek pavėžino.

ugn