Niu niu ir jau kokios ten tos nereliginės organizacijos? Kiek matyt iš LT, pagrindinis pešiojimasis vyksta tarp tos vaivorykštinės lygos (su visom kitom organizacijom kur iš esmės sukasi tie patys žmonės) ir krikščioniško koncervatorių sparno su keliais šiaip prisiplakusiais marginalais kaip kad A. Patackas. Viskas. Ir LT čia nėra kažkokia superinė išimtis, visur vakarietiškam pasauly taip, tos pačios bobulkos eina prieš gėjų santuokas protestuot, tos pačios stovi prie kokio nors M. Manson koncerto rėkdamos kad jis šėtonas, tos pačios veržiasi į abortų klinikas ir pan. Ir tiem ir tiem reiktų apsilankyt pas specialistus, bet...
Kita vertus, yra dar ir kita medalio pusė, kad apskritai socialiniai mokslai išgyvena šiokią tokią krizę. Problema paprasta, praktiškai visa soc. teorija yra paremta klasių teorija, švietimo idėjom, patriarchalizmo (ir žmogaus teisių) samprata ir pan. Realybė post industriniam amžiuj kita vertus... Klasės praktiškai nustojo egzistuot tokiam pavidale kokiam jos buvo 20a. pr., liko tik labai sąlyginiai rudimentai, švietimas praktiškai visuotinis, žmogaus teisės iš esmės užtikrintos. Kokia kryptim visuomenė vystysis toliau apskritai neaišku, o kas liečia įvairius elgesio modelius šiais laikais biologijos ir chemijos mokslai turi daugiau kompetencijos pasakyt nei tūlas sociologas. Koks elgesys išmokstamas kaip ir aišku, koks yra sąlygotas smegenų chemijos vienok... atviras klausimas, bet socialiniai mokslai neturi absoliučiai jokių teorinių ar praktinių įrankių tai spręst. Ir visi puikiai supranta, kad jeigu elgesio priežastis yra biocheminė, visus feminizmus ir visa kita galima ramiai mest į šiūkšlių kibirą, o ir apskritai gaunasi kad socialiniai mokslai atsiduria antrarūšėj grandy, nes kol biologai nepasakys kad ok, šitas elgesys ne biocheminis, socialiniai mokslai nieko rušint negali.
Edit: Jeigu žiūrėt pvz. ne ką visi genderiai skiedalioja, o normalią kad ir sociologiją ar antropologiją, tai su šeima yra aiški viena tendencija, kad visgi tai yra ekonominis-ūkinis vienetas ir kinta daugiausiai dėl ekonominių priežasčių. Ką visi dabar labai linkę pamiršt, tai kad prieš 100 metų jausmai apskritai santuokoj praktiškai nefigūravo kaip pagrindinis motyvas, motyvai buvo pagrinde praktiniai ūkiniai. Ūkio modelis pasikeitė iš žemdirbystės/smulkių amatų į industrinį, ko pasekoje pasikeitė ir ekonominiai lūkesčiai keliami šeimai. Supaprastintai tariant, tradicinėj visuomenėj moteris garantuoja reprodukciją, vyras garantuoja išlaikymą, modernioj visuomenėj kiekvienas asmuo išlaiko save, o reprodukcija yra ribojama, nes daugiau negu 2-4 vaikai ekonomiškai neapsimoka ir apskritai gyvenimas mieste nepritaikytas šeimoms su 10 vaikų. Dėl ekonominės sanklodos labai nedaugelis vyrų gali išlaikyt šeimą taip kad jai nieko netrūktų, kitaip tariant negali atlikt tradicinės vyro funkcijos šeimoj. Moteriai perėmus dalį tų funkcijų, vyro reikalingumas šeimoj tampa toks gerokai "optional", ypač jei tai dar sukelia papildomų problemų (alkoholizmas, įvairios išlaidos, nesugebėjimas perimt moteriškų buitinių darbų ir pan.). Dėl to skyrybų prasme veikia ne kažkoks feministinis marazmas, o elementari ekonominė logika, nes laikyt namie bedarbį/mažai uždirbantį vyrą paprasčiausiai neapsimoka.
Ir dar, beje, dėl įvaikinimo. Lt gal ir susidaro įspūdis kad įvaikinimas įdomus vien gėjams, bet Vakaruose įvaikinimas per se toli gražu nėra vien gay arkliukas, pagrindiniai entuziastai ten yra krikščioniškos pro life organizacijos ir įvairūs ala WarChild fondai, kurie ten mėgsta gelbėt Afrikos vaikus. Pvz. ko pasiekė ProLife ultra krikščionys Amerikoj? Ogi to, kad tapo norma netyčia pastojus ne pačiai augint vaiką, o atiduot jį "for adoption", dažniausiai į įvairias christian šeimas, o christian šeimai kaip ir geras tonas bent jau vieną tokį bamblį įsivaikint.
_________________ Life sucks and then you die.
|