Pagaliau sužiūrėjau Andreyaus Iskanovo "Philosophy of a Knife". Tikrai neeilinis kino potyris, trukęs daugiau nei 4 valandas. Apie japonų eksperimentus su žmonėm WW2 metu. Gražiai tarpusavyje apjungti archyviniai video, interviu ir gore. Visas filmas įvilktas į nespalvotą industrial rūbą. Aišku, kaip jau kai kas pastebėjo, aktorių vaidyba vietomis prasta, o kai kurių snukučiai irgi verti išbarimo. Bet čia nesiplėsiu. Kažkada skaičiau McKaro interviu, kur jis porino, dėl ko savo pasirodymuose naudoja karo temas projekcijose ir nejučia prisiminiau, stebėdamas šitą filmą. Skausmas, kančia, kraujas, o visoje toje mėsmalėje vis kas kartą atsiranda kažkokią neapčiuopiama viltis. Atsiranda ir nugrimzta velniop. Gore efektai pakankamai neblogi, tačiau gan neįprastas montažas kažkiek įneša kitoniškumo. Visą filmą groja industrial/drone garso takelis, kurį nesunkiai galima atsisiųst. Jaučiausi, lyg klausyčiau Atakos Thunder Gott albumą! Patiko tas nevilties jausmas viso filmo metu, krentantis sniegas, šaltos apleistos patalpos, kuriose vyksta sveiku protu sunkiai suvokiami dalykai. Kartais pasitaikantys senolio pasakojimai, kiek praskaidrindavo ir taip nemalonią peržiūrą, o kiekvieno eksperimento pradžioje sulaikęs kvapą laukdavau, ką jie parodys toliau... Stiprus ir rimtas reikalas. Matyt, tos 4 valandos ne šiaip sau. Aišku, idealiausia būtų iškart sužiūrėt visą vienu prisėdimu, tačiau man taip nepavyko. Jei ne kai kurie snukeliai, filmas būtų beveik tobulas.
O šiaip tikrai cool! Kuo greičiau noriu pamatyti kitus šito režisieriaus darbus. :)
|