Dangus Forums

Skandinavų kinas yra toks ypatingas, kad tikrai nusipelno atskiros skilties. Per paskutinius metus busiu peržiūrėjęs daugybę puikių ir ne tokių puikių daniškų filmų, todėl pabandysiu kažką apie juos papasakoti.
Danų kinas tikrai turi savitų bruožų. Ir visų pirma dėl landšafto. Klasikinė filmo pradžia - tiesiu kaip styga keliu tarp rapsų ir kukurūzų darda autobusas. Čia tiesiog nėra daugiau ką filmuoti. Na, gal nevisiškai tiesa. Iki '95 danų kino produkcija buvo tokia nerealiai nuobodi, kažkuo primenanti tarybines buitines dramas, kol atėjo Trier'as ir co su manifestu: jokių spec. efektų, dirbtinio apšvietimo ir dirbtinai sukurtų soundtrack'ų. Klasikinė Dogmos triada "Paskutinė Mifunės daina" ("Mifunes sidste sang"), "Idiotai" ("Idioterne") ir "Šventė" ("Festen") - tiesiog privaloma lektūra. Filmo pagrindas - originali istorija ir nepriekaištinga vaidyba. Principas išliko ir po Dogmos. Ir pasirodo, po ramaus provincijos gyvenimo priedanga tiesiog knibžda bepročių ir iškrypėlių. Vienam spektro gale švelnus ankstyvos Dogmos "Italų kalba pradedantiesiems" ("Italiensk for begyndere") apie mažo miestelio keistuolius.
Kitam - man be galo patikęs "Žalieji mėsininkai" ("De grønne slagtere", rež. A.T.Jensen, 2003). Tai filmas apie du psichopatus mėsininkus, kurie įkūrę savo mėsinę, netrunka pasiūlyti miestelėnams "kitokios" rūšies mėsytės. Groteskiška istorija. Taip pat ir "Menas verkti" ("Kunst at græde i kør", rež. P.S.Fog, 2006) apie savo šeimą terorizuojantį galutinai pakrikusių nervų pienininką.
To pačio A.T.Jensen'o 2005 m. "Adomo obuoliai" ("Adams æbler") - kiek daugiau socialinis filmas. Nieko nieko, emigracijos ir tolerancijos klausimai darosi vis aktualesni. Piktas skinas Adamas, nučiuožęs į padebesius pastorius, silpnavalis alkoholikas, ir benzino kolonėlių teroristas arabas. Vieni reabilituojasi, kiti reabilituoja, nors nevisada aišku kas ką. Ir dar linksmasis cinikas gydytojas. Daugiasluoksnis ir truputį ciniškas jumoras - matyt nacionalinis danų bruožas. Ir autoironija, kodėl gi ne. Tik danų kūrėjai leistų arabui pareikšti "plaunuosi iš šios iškrypėlių šalies". O trys žmonės bažnyčioje - vaizdas gana atitinkantis realybę.
Kiek kitokio plano - "Praha" ("Prag", rež. O.C.Madsen). Veiksmas vyksta Prahoje ir pafilmuota tiesiog puikiai. Sūnus iš Danijos atvažiuoja parsivežti mirusio tėvo ir įsisuka į rytų bloko velniavą.
Praeitų metų danų pasididžiavimas, "Things we lost in the fire" nors sukurtas danės S. Bier, pastatytas holivude. Inovatyvus sumanymas parodyti narkomano gyvenimą kaip asmenybės destrukciją be psichodelinių priedų igyvendintas tiesmukiškai ir filmas nekelia jokių minčių. Paviršutiniška drama lieka už mano rekomenduojamų filmų ribos.

Žiūrėjom užvakar "Adomo obuolius", keisčiausia buvo, kad tai įvardinta kaip komedija, kuri juokina visus. buvo ne juokinga, o siaubingai nuobodu ir stereotipiška.

"Obuoliai" balansuoja ant tam tikros ribos, kai dar mm ir jau banalu, bet man sitas filmas patiko. Manau, jis turi daugiau planu, nei iprastas juokinimas, tad atmetus viena ar kita, dar lieka pakankamai erdves. Man patiko visu pirma del personazu - jie pakankamai tapybiski ir tikroviski. Ir Mikkelsenas - toks aktorius, kuri matyti bet kokioj rolej yra idomu. O ka - gyvenimas yra stereotipiskas, skinai yra stereotipiski, pastoriai yra stereotipiski, apskritai, zmones yra stereotipiski.
Neisigyvenus i konteksta, tam tikra ironijos dalis gali buti neikandama. Neziurint to, filmas pakankamai populiarus LT.

"Nordkraft", rež. O.C.Madsen, 2005. O as ir nezinojau, kad gimtasis kaimas Aalborgas toks narkomanu lizdas. Nors pazistamas psichiatras is tiesu pasakojo, kad girtuokliai jie tikrai silpni, bet vart stuff'u megaujasi iki beprotybes.
Filmas pavadintas dabar jau apleistos Aalborgo elektrines (stai taip ji atrodo) vardu. Nesuprantu kodel, bet tai skambu.
Filmo siuzetas man, tiesa sakant, nepatiko. Klasikine didaktika kvepianti narkomanu istorija, primenanti Aranofskio braiza, kurio tiesiog negaliu pernesti. Na, bet kita vertus, nebanalios persipynusios veikeju istorijos, keletas tiesiog puikiu kadru daro filma ziurimu. Pasigendu unikaliojo danu jumoro, nors eidami pro prieplauka kiekviena karta prisimenu ir nusisaipau, kaip pankai vandens graibe kokso maiselius.

"Menas verkti" iš tikro gerokai stuktelėjo per stogą. Nepaprastai suraitytas filmukas, labai plati jausmų/nuotaikų paletė paveizėjus apėmė :-)

Manau i tema, nes rezisierius svedas.

Placiau http://www.kinofestivalis.lt/lt/naujien ... a-premjera

Ta proga apie salyginai naujiena - "Flammen & Citronen". Po nesekmingo holivudoido "Things we lost in..." sio filmo anonsai zadejo, kad tai bus dar vienas stampinis nuobodaus siuzeto Puipos "Dievu miska" primenantis uzsakomasis produktas. Bet taip neatsitiko, "Flammen & Citronen" yra visi komponentai, kuo unikalus daniskas kinas: originalus siuzetas, vaidyba, netgi Mads Mikkelsen (kuris apskritai - visuose danu filmuose), balansas tarp banalaus ir genialaus. Tradiciniai ciniski daniski juokeliai, naturalu, cia yra skupi ir maskuoti. Ir visai idomiai nufilmuota. Veiksmas naciu okupacijos periodu, galima sakyt tai istorinis, jei tikesim titrais - faktais paremtas, filmas apie pasipriesinima rezimui. Du herojai kovoja saudydami naciams i galvas. Pradzioj tai tik danu pareigunai. Veliau darosi sunku sauti i moteri, dar sunkiau i charizmatiska vokieciu karininka ar gestapo sefa. Atrodo, kad siuzetas toliau nuobodziai slinks su tam tikrais pilnai prognozuojamais holivudiniais nuokrypiais. Bet palaipsniui kyla vis daugiau abejoniu, kas priesai ir kas bendrazygiai, o psichologinis saltakrauju kileriu paveixlas darosi vis subtilesnis. Vienu metu atrodo, kad reikalas linksta prie herojinio rembo lygio pasipleskinimo, bet ir velgi taip neivyksta. O pabaiga, ji aisku nera optimistine, bet tai galu gale ir nera labai svarbu.
Zodziu, gal ir nera privaloma lektura, bet siaip ar taip - gerai.

gal kas turite šitą multiką:
http://www.caprino.no/movies/en/sjuendefar.asp

arba daugiau šio režisieriaus multų? viena radau ruskų torente, bet mane labiausia domina šis,- the seventh master of the house.

beje, Flaklypos lenktynes rodys per skanoramą ;)

netyčia patekau į tokį Scanoramos filmą:

Penkios kliūtys / Fem benspænd, rež. Jørgen Leth, Lars von Trier, 2003, 90 min., Danija, Šveicarija, Belgija, Prancūzija

prieš užsižiebiant ekranui apie filmą nežinojau nieko, ale jam pasibaigus, turiu pasakyt, kad tai vienas nykiausių pastaruoju metu matytų filmų apskritai...
skolintas, tačiau adekvatus mano paties susidarytam įspūdžiui komentaras:
Pseudodokumentinis filmas rodytas 2004 metų Kino pavasaryje. Ant didžiulės pakilimo bangos buvęs tuomet Lars von Trier (po Šokėjos tamsoje, Dogvilio) su bičiuliu Jorgen Leth akivaizdžiai nutarė pasireklamuoti ir pasipuikuoti. Larsas atsieit sugalvoja penkias sunkias užduotis Jorgenui, kad šis turėtų didelį sunkumą sukurti filmukus pagal tas užduotis. Mane tas savireklamos dirbtinumas, gerokai papiktino, bet nemažai žiūrovų liko patenkinti tuo "žaidimu", nes dievino Lars von Trierą...

dar vienas tikrai vertas dėmesio Scanoramos filmas (tik ką pažiūrėjau):

Huldufolk - pasislėpę žmonės

apie iki šiol gyvą ir tvirtą islandų tikėjimą paprasta akim neregimais taip vadinamais pasislėpusiais žmonėmis aka elfais , kurie gausiai įsikūrę uolose, akmenyse, o savo nematomuose namuose net muzikos iš CD grotuvėlių klausosi ( anot vieno liudininko, XXa.pradžioj viešėjusio tokiam akmeniniam elfų name). įdomus faktas, kad islandai, tiesdami kelius, visada atsižvelgia į elfų gyvenamąsias vietas ir jas aplenkia, o kaimuose kartais tarp įprastų žmonių namų galima išvyst ir didokų akmenų su pakabintais ant jų namo numeriais - elfų buveinių. rimtai geras filmas. santykis pirmapradis žmonių su gamta gražiu kampu praskleistas.
reiks pasidairyt dabar karts nuo karto akyliau ir lietuviškų elfų ;)

Man asmeniskai "barono" Triero kurybos pikas yra 2 filmai: truputi zostkas ir tuo paciu daniskai linksmas Riget ir britiskas (siaip ar taip dalis aktoriu yra britai) Breaking the waves.
O stai viena diena emiau ir paziurejau kai ka is ekscentriskosios ankstyvos kurybos. Vieno, Element of crime, '84, galiu prisipazint, kad nesupratau. :) Jauciu, kad tai greiciausiai geras filmas, bet pernelyg uzpainiotas.
Epidemic, '87. Cia Trieras susuko filma apie save, pats ir suvaidino. Scenarijus apie tai kaip buvo rasomas scenarijus filmui. Laiko buvo mazai, bet vyrai mokejo susiimti. Tai filme ir pilna pigiu fantaziju ir Trierui tiesiog budingu medicininiu epizodu, kaip taisykle jokio rysio su realybe neturinciu. Rezultatas gal butu visiskai nevykusi chaltura, jei ne siaubingai isteriska atomazga. Ir tai galima sakyt vercia nusistebeti.

Valkoinen kaupunki (susales miestas) rezisierius Aku Louhimies
http://www.imdb.com/title/tt0820162/

toks pakankamai gruznas (na ko is tu siaurieciu noret) apie ciuvuka kurio gyvenimas per trumpa laiko tarpa pasikeite is normalaus i visiska zopa..o ciuvas ,aisq, gerietis..

Šiame filme ir jūrų kiaulytės gyvenimas pasikeitė į visišką žopą, o ji tai gerietė buwa.

del kiaulytes nzn, gal ji ir scuko kaip reikiant buvo

Pasirode naujas L. von Trier filmas "Antichrist". Sako, Trieras si karta sukure kazka ypatingai slykstaus su prievartos ir pornografijos elementais. Ir tai intriguoja....Ir...traileris .

Ir taip, ir ne. Manau, tai vienas ryškiausių, bet tuo pačiu ir liguisčiausių Triero filmų. Labai stipriai supurtantis galvos nuosedas. Atstumiantis, nenuspėjamas, subtilus, puikiai nutrauktas, pilnas detaliu ir neatsakytu klausimu, todel norėsis pamatyt dar ne kartą. Bet ne šiandien. Pirma reikia atgaut žadą.