mane tai valdo KGB liepdama perpostinti dar vieną ištraukėlę iš to laiško. jeigu jūs skaitysite, tai jums bus tas pats.
Cituoti:
Daro įtaką veiksmams, judesiams (sutrikdo rankų judesius). Čia plati tema, bet jos neplėtosiu – gaujelę areštuoti galima jau ir pagal tai, kiek iki čia parašyta. Tepaminėsiu, kad sutrikdo rašyseną, išgauna raidžių, skiemenų, žodžių praleidimą rašant ranka arba kompiuteriu, išgauna skiemenų ir žodžių padvigubinimą, ir dar daug daugiau ką. Bet ne kažin ką. Nors ir robotu mane pavadindavo, tačiau esmingiau, prieš mano valią ir nuostatas valdyti mano gyvenimo, nei gyvensenos, jie negali. Todėl ir šitaip raportuodavo savo šlykšynėms vadeivoms: ,,Neklauso“.
Sužadina ir stimuliuoja norus, ko nors norėjimą. Todėl gali tekti nukeliauti ilgą kelią, tokiam užprogramuotam norui įgyvendinti, pasiekti. Vienas iš tokių pagamintų, dirbtinių, norų, kurį man stimuliavo ir kuriam neatsilaikiau, buvo noras eiti į knygyną nusipirkti Dostojevskio knygą rusų kalba. Tačiau tokiam reikalui reikalinga viena sąlyga: tas noras turi būti prieš tai anksčiau jau patirtas, galvoje, gyvenime, pasireiškęs. Šitaip buvo ir su Dostojevskiu: jo knygą knygyne kažkada anksčiau buvau matęs, patiko, bet nepirkau, tik mintyse liko jos, ir vizualinis, įspūdis, noras nusipirkti, kurį vėliau gaujelė pradėjo stimuliuoti ir stimuliavo, kol nenuėjau ir nenusipirkau. ,,Nusipirkote knygą“, – linkėdama sėkmės pasakė man pardavėja. Žmonės turbūt galvoja, kad nesuprantu ką perku, todėl reikia paaiškinti kaip Pilypui. Ko nors norėjimą – kad ir alaus išgerti – išgauna bangomis veikdami smegenis.
Ir atvirkštinį tokį pat reguliavimą gali pritaikyti: norą nuslopina. Pavyzdžiui, nuslopina norą, sumanymą, eiti į miestą.
Šio stebuklo norėjau nesakyti, nors ir tai tiesa, tik nelabai man svarbi, ir čia, dėl neįtikinamumo, gali būti man net žalinga, paverčianti niekais ką parašiau. Šiems tekstams nėra jokio pašalinio poveikio padaryta, juos daug kartų peržiūrėjau.
apie stebuklus irgi nebloga legenda:
Cituoti:
Vieną ,,stebuklų“, kuris įtikinamesnis ir labai viešas, štai atskleidžiu. Vilniaus Katedros aikštėje šalia varpinės grindinyje yra įterpta šaligatvio plokštė su užrašu ,,STEBUKLAS“, ant kurios mindžikuoja jaunimas, linksmai tikėdamiesi lūkesčių išsipildymo. Tai iš mano lūpų išskridęs žodis ir nusileidęs aikštės grindinyje tuo pavidalu, kurį matome ir perskaitome – ,,Stebuklas“. O buvo taip. Kai dirbau ,,Lietuvos aide“ atėjo 1994 metai, kada man pragyventi pasidarė labai sunku, ir dvasiškai buvau jau gerokai palaužtas, net ir kalbėdavau, bendraudavau jau nedaug. Kartą redakcijoje atsiėmęs menkutę savo algą, namie žiūriu, kad šimto litų trūksta! Ne veltui kasininkė išmokėdama algą tąkart paslaptingiau šypsojosi, negu kitais kartais. Nors šimtas litų man buvo dideli pinigai, bet jų ieškoti nėjau – svarbiau buvo išsilaikyti darbe, skandalų vengiau bet kokių. Be to, supratau, kad tai provokacija, ir geriau ją man nutylėti. Po tokio praradimo, žinoma, nutariau, kitąkart atsiimdamas algą, ją būtinai jau susiskaičiuoti, ko ikitol niekad nedarydavau. Atėjus sekančiam algų mokėjimui, pinigus prie kasos lagelio atidžiai, reikšmingai ir demonstratyviai suskaičiavau, ir tyčia riktelėjau – kasininkei ir aplinkiniams – ,,stebuklas!“, tuo pasakydamas, kad štai alga visa, nė kiek netrūksta, ir kas šį žodį ,,stebuklas“ išgirdo, tas, be abejo, ir suprato, apie kokią apgaulę ir neapgaulę čia pasakiau. Tasai prie kasos garsiai pasakytas žodis ,,stebuklas!“, netrukus atsirado grindinyje net dviejose vietose – mano kasdieniniame kelyje, kuriuo aš iš redakcijos Maironio gatvėje Nr. 1 eidavau į stotelę važiuoti namo. Namo, į stotelę, eidavau pro Katedros varpinę, arba eidavau pro šv. Onos bažnyčią – taigi šiame kelyje plokštes su užrašu ,,STEBUKLAS“ ir įmūrijo. Įmūrijo net dviejose vietose – taip pat ir prie šv. Onos bažnyčios durų, ne tik prie varpinės Katedros aikštėje. Iš grindinio priešais bažnyčią plokštę po kelių mėnesių išėmė, o plokštė šalia varpinės tebėra iki šiolei. Taigi šitoks buvo ,,stebuklas“. Po kelerių metų jį man ir antrą kartą pakartojo, tik jau ne ,,Lietuvos aide“. Vėl buvau liovęsis algą tikrinti, todėl vėl taip pačiai šimto litų netekau, kas patvirtino, kad ir pirmasis stebuklas buvo realus. ,,Daug stebuklų darosi, bet angelo aš nemačiau“, – sako jauna mergina dainoje, apie stebuklus iš manęs sekimo. Kas klausėsi ,,Lietaus“ radijo, šią dainą girdėjo.
