Dangus Forums

Arba mentalitetai skirtingi. Lietuvis gi visada verks, kad ir kiek pinigų turėtų legaliai (retas atvejis) užsidirbęs ar prisivogęs (dažnas atvejis). Lietuviui gi reikia visko, kas geriausia. Dzin, kad tik kokiose 30 pasaulio valstybių gyvenimas geresnis.

Šiaip dar pastebėjau ir tokį dalyką, ypač pastaraisiais metais, kad tūlas lietuvis, gavęs kokį extra litą, nebenori paskui grįžt prie taupymo ir gyvenimo nuo algos iki algos. Kažkaip taip gavosi kad keletas pažįstamų/giminių gavo palikimus ir galėjo sau lesit gana daug, kol kranelis neišseko, o dabar kaip ir valdžia kalta, kad nebeišeina pirkt visko ko norisi. Arba, turėjo algas po 5000 litų (abu), dabar be darbo, nes krizė etc., vsio vos ne elgetos. Bet tai blyn tu ir sugebėk man išleist 10.000 litų per mėnesį taip kad jokių santaupų neliktų.

tai o kas čia blogo? aš Lietuvoj gyvenau nuo algos iki algos ir Švedijoj gyvenu nuo algos iki algos, tik galiu sau leist aukštesnę gyvenimo kokybę. velniam ton kojinėn kišt, kaip džiūvėsius močiutės kad kišdavo?..

ka cia tame blogo matai? velniop gerti Heinikena jeigu gali gerti Pilsner urquell, velniop valgyti makaronus jeigu gali valgyti kotletus, velniop pirkti disovas smutkes turguje jeigu gali pirkti brendus parduotuveje?....

nu :) velniop gyvent lievai, jei gali gyvent gerai? :) (čia ne apie emigraciją, o aplamai)

Tai kad nelabai nori gyvent nuo algos iki algos, gal taip tiesiog supuolė, bet kažkaip vis paskutiniu metu užsuka pas mus į NL forumą potencialūs emigrantai ir baisiai nustemba, kad nėra čia jokių afigienų pašalpų. Su moterim ypač pastebėjau kad net tokios minties nėr kad dirbt, maždaug nori atvažiuot nieko neveikt, su vaiku pasėdėt ir gaut babkes vos ne iki pilnametystės. :))) O dar geriau, gaut pašalpas LT ir NL kartu, iš abiejų valstybių.

tai ir čia tokių tarakonų apstu, aš kai administruoju vietinį forumą, tai vis pravaikau, ba kartais atrodo, kad ubagų balius koks, pasiūlai darbo biržą ar nuorodą į nekvalifikuotą darbą- tai piktinasi net :)

aš tai noriu paklaust, kodėl viską ekonominiu gerbūviu matuojat, algos dydžiu? O kur Tėvynės ilgesys, Tėviškės kvapas? Geriau čia būsiu skurdžius kaip kas sako, bet bent savo gimtojoje žemėje, savo gimtajame kaime arba mielojoje sostinėje... Tai brangiausias turtas, kurį sau galiu leisti naudoti kasdien. Kur dvasinis penas, nejau rūpi tik skilvius prikimšti?

tai sakai, kad visas dvasinis pasaulio penas sukoncentruotas Lietuvoj? :) Pasidaro ilgu- parvažiuoju. Nors dabar turiu didesnį srautą draugų į čia- vien šiemet jau virš 50 paviešėjo. O kur dar knygos, internetas et cetera. Niekas čia skilviais nemieruoja.

Manuoju atveju bankas buvo biškelį prispaudęs ir grąsinosi spausti dar daugiau :) Tėvynės ilgesys pradėjo kamuoti pamačius pirmuosius afroolandus, besitrinančius palei pardę. Po to vienas afroolandas vienos egzotikos ištroškusios mergelės pageidavimu ėmėsi lankytis tiesiog namuose :D Išvaryt buvo jį be šansų, kadangi kiti bendranuomininkai tame nieko blogo nematė. Gerai, kad iki išvažiavimo buvo likusi kokia savaitė.

Ne pasauliui Lietuva, o lietuviui aš sakau, kad lietuviui tai pirmenybė arba turėtų būti pirmenybė. kalbėdamas apie dvasinį peną, neturėjau omenyje to, kas apskritai susiję su dvasios penu/tobulinimu, o konkrečiai su Tėvyne, ką širdis jaučia jai. Nei lietuviai draugai, nei internetas to neatstos. Šiandien kaip tik sėdėjau Zenono Streikaus paskaitoje, tai teko išgirsti įdomų faktą, kad moksliškai įrodyta, jog žmogaus atskyrimas nuo gimtinės gali įtakoti jo gyvenimo trukmę neigiama prasme, jei yra tvirtas emocinis ryšys. Tai kažkas vis dėl to yra.
Kodėl čia liko partizanai, kai nelabai tos vilties ir bebuvo? Už tai, kad Tėvynę mylėjo.

Žinoma, kartais būna atvejų, kai emigracija sprendžia problemą, kaip ir Wlfs atveju ir ne tau čia Andraika asmeniškai taikiau taip pat. Kalbu paie tuos, kurie išvažiavo, komentaruose dergia Tėvynę ir net nesiruošia grįžti. Kita vertus, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą:atmatos pačios pasitraukė.

Iš tų išvažiavusių, su kuriais kalbėjau, nuomonės pasiskirstė maždaug po lygiai. Vieni grįžtų Lietuvon tuojaus pat, jei galėtų kas mėnesį normaliai sumokėti už butą ir kartais leisti šį bei tą vaikui nupirkti, kiti negrįžtu, nes "Lietuva - kaimas". Pirmuosius suprantu, apie antrus nuomonė visiškai neigiama.

Yra tokių, kurie sieja ateitį tik su Lietuva, yra ir tokių, kurie net Lietuvos ekonomikai atsigavus ateities su Lietuva nesieja. Nėra ir negali būti kažkokio vieno emigranto tipo.

Dar toks pastebėjimas.

Skaičiau kartą interviu su Kasparaičiu. Ten jis rašo maždaug, kad norėtų gyventi tik didmiestyje, kur milijonai žmonių trinasi alkūnėmis, kur, anot jo, "veiksmas, užėsys ir permainos".

Aš galvoju visiškai priešingai - užsieniuos didmiesty gyventi tikrai nenorėčiau. Geriau kokiam miestelyje Trakų dydžio - tyliame ir be ypatingo judesio :)

Atsimenu, po Vienos Vilnius pasirodė kaip jaukumo ir tylos įsikūnijimas :) O ką jau kalbėti apie kokias maskvas ir niujorkus, kur nebuvau, bet ir netraukia...

O dabar pagalvok apie pokarinę Japoniją ir ką ji pasiekė per kelis dešimtmečius po karo. Viena iš tokio neįtikėtino atsigavimo priežasčių yra įvardijamas japonų sugebėjimas dėl bendro tikslo aukoti savo asmeninę gerovę, pvz., gyventi nuo algos iki algos keletą metų. Dažnas lietuvis šiuo klausimu pasirenka paprastesnį ir savanaudiškesnį kelią - sjabatsa į geriau ekonomiškai besilaikančią šalį ir iš ten rėkauti, kaip Lietuvoje viskas blogai.

Kaip čia trumpiau pasakius... nebekamuoja tas ilgesys. Pirmais metais dar būdavo ilgu, o dabar jau parvažiuoji kaip svečias. Iš esmės tai ir nebėr pas ką važiuot be tėvukų, nes visi geresni draugai užsieniuose išsibarstę.

Kita vertus ir paskutinius metus kai dar gyvenau LT, man tai buvo daugiau jau tik kaip fizinė vieta, nes labai pradėjo skirtis pasaulėžiūra su aplinkiniais. Iš vienos pusės buvo vergavimas univerui su visais biurokratiniais marazmais (kai liepia iš aukščiau varyt ne į tą konferenciją kur susijus su tavo specialybe, bet į visai ne pričiom, nes ten išsileis leidinį ant tulikinio popieriaus ir valdžia pasiims babkes, nes indeksinis), iš kitos visuomenės stūmimas į tam tikrus "normalumo" rėmus (t.y. pažįstamų miesčionėjimas ir nematymas nieko kito apart "tu davai tekėk už bilekokio liurbio, bile kad ženota ir su vaikais, nafig tau mokslinė veikla ir žaidimai). Kai ir viena ir kita zajieli iki negalėjimo, normalus bendravimas pasiliko anglškam internete be visų tų marazmų, tai ir išvažiuojant man tarkim bendravimo aplinka nepasikeitė.

Na o paskui jau prasidėjo ir kiti dalykai, kai pamatai kad daugelis dalykų gyvenant LT buvo labai riboti ir periferiniai, mastai apie kitus dalykus, negu likę tenai, taip galų gale ateina tas momentas, kai suvoki kad iš esmės tai jau nebemastai kaip rytų europietis. Tai ir gaunasi tada filosofinė problema, ar tu tokia kokia esi, esi lietuvė, ar jau "nenormali". Dėl to daug kas ir iš buvusių kolegų svetur nebesvarsto galimybės grįžt, nes paprasčiausiai pažiūros yra ant tiek skirtingos nuo to kas liko Lietuvoj, kad praktiškai nėra galimybės pritapt, jau nekalbant apie šeimynines aplinkybes.

Kadangi su azijatais tenka bendraut daug, galiu pasakyt kad ne visai ten šuo pakastas. Ten pagrindinė vertybė yra bendruomenė ir savo fukcijų atlikimas joje. Tai nėra ta bendruomenės savoka kaip tarkim vakaruose, bet absoliučiai visko darymas tarp kitų žmonių. Na konkretus pavyzdys tarkim azijatui nesuvokiama, kaip galima sėdėt namie ir vienam browsint internetą pasidėjus buterbrodą - jis geriau eis į interneto kavinę, ar klubą. Dar kažkada su korėjiečiu produseriu kalbėjom, kad jiems labai sunku suprast kaip vakariečiai išeina iš firmos į geriau apmokamą darbą - maždaug o kaip įsipareigojimai komandai. daug ten tų niuansų...