o tai ar aš raginau neigti ATR? apie tai kalbėti irgi reikia, žinoma, ypač kai va kiek patriotiškų faktų pati ištrauki. manau Naunet net galėtų parašyt tą skirsnį vadovėliams. ;)

Gegužės 19 d. Paberžėje (Kėdainių r.), minint Partizanų pagerbimo, Kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, trumpam atgis Lietuvos laisvės kovų – 1863-ųjų metų sukilimo ir Lietuvos partizanų rezistencijos – epizodai.

Paberžėje numatyta surengti vieno svarbiausių 1863 metų sukilimo įvykių – kunigo Antano Mackevičiaus manifesto, pažadėjusio laisvę bet kurio luomo ir tikėjimo valstiečiams, paskelbimo, taip pat sukilimo dalyvių palaiminimo ir palydėjimo kovon – inscenizaciją.

Norėtųsi pateikti, mano galva, labai svarbią citatą iš A. Bučio knygos. Cituojamas Zigmo Zinkevičiaus veikalas „Lietuvių poteriai“. Aptardamas du Lietuvos krikštus – mindaugiškąjį ir jogailiškąjį – profesorius aiškina, kodėl XIV a. pab. reikėjo užmiršti, „jog Mindaugo laikais Lietuva turėjo karalystės statusą, reikėjo „užmiršti“ ir patį karalių Mindaugą, taip pat jo krikštą ir viską, kas susiję su Lietuvos karalyste. Lengviausia tai padaryti žeminant ir šmeižiant Mindaugą, jo krikštą. Kaip minėta, buvo tvirtinama, esą Mindaugo krikštas buvęs netikras, jis to krikšto pats išsižadėjęs, nors tokio elgesio patikimų įrodymų ir neturime, atvirkščiai – patikimi šaltiniai tai paneigia. Esą tikrasis krikštas buvęs tas, kurį iš lenkų lietuviai priėmę. Mindaugas – tai blogio demonas, jo nužudymas buvo išsigelbėjimas Lietuvai. Demono karūnos negalima paveldėti! Lietuvos karalystės nebėra, liko tik „velnio apsėstųjų“ kunigaikštija, kurią lenkai turėję pakrikštyti“ (žr. p. 134).

Įdomiausia, kad ir po Gedimino mirties Lietuvos karalystė niekur nedingo. Štai 1367 m. dokumente skaitome: Olgherdem, Keystutten, fratres reges Lethovie, t. y. „Algirdo ir Kęstučio brolių Lietuvos karalių“ (Nr. 81). Pagaliau Livonijos kronikoje nurodoma, kas įvyko Lietuvoje 1377 m.: „mirė vyriausiasis karalius Algirdas“ (rex Letwinorum) (žr. citatą aptariamos A. Bučio knygos p. 240). O po keleto dešimtmečių Vytautas jau tebus vadinamas kunigaikščiu (dux), jam net mirties patale nebus uždėta karūna.

Po knygos pasirodymo Lietuvoje autorių suklijuotą „Lietuvos istoriją“ siūlyta nuleisti į tą minėtą, anksčiau ūkininkų naudojamą kanalizaciją. Bet URM nutarė knygą išversti į šešias užsienio kalbas, taip praturtinti ir kitų šalių kanalizacijos sistemas. Ką visa tai reiškia?

Klaidingų faktų ir nuostabių išvadų knygoje netrūksta. Bet knygos vertimas į anglų kalbą dar padaugina ir paryškina tuos trūkumus. Daug kur parinkti ne tik netinkami žodžiai, bet vertėjas, versdamas pažodžiui, visiškai nesupranta idiomatinių anglų kalbos savitumų. Kai kurie sakiniai ir paragrafai suklijuoti lyg bemokslio ir beraščio, ir apskritai yra mažai suprantami.