Cituoti:
susidaro įspūdis, kad asociacijos by default laiko menininkus neįgaliais pasirūpinti savimi, pamokymų reikalaujančiais, atitrūkusiais ir pan. akivaizdu, kad tikrai tikrai ši žmonių dalis būtinai reikalauja globos. - įsivaikinsim menininkus!
man iš keleto girdėtų gan vienodų istorijų irgi susidarė toks įspūdis, kad Latgai ir Agatai juk būtina save aktualizuoti prieš autorius - kokie mes žinantys ir kieti, kaip mes jums padėsime. tam kažkodėl pasitelkiamas kitų juodinimas. štai pasiūlė muzikantui kontraktą, tas nuėjo į Latgą, ten jam pradėjo aiškinti, kad jį čia nori visiškai apipisti, pripasakojo kiek yra visokių teisių, na ir aišku kas gi kitas, jei ne Latga padės susigaudyti tose džiunglėse, kur ant kiekvieno kampo tūno siaubingi krokodilai, siekiantys pasiglemžti tas neįkainojamas mistines
teises? na ką, išbraukė visą tą kontraktą krūtoji Latgos teisininkė, "paprotino" artistą. tas nuėjo atgal pas leidėją/promouterį, sako tu apipisinėji mane, va žiūrėk ką Latga aiškina. ok, "krokodilas" vėl papunkčiui išaiškino kodėl ir UŽ KĄ tas ir anas, kame dylo esmė. berods netiko artistui, visgi kirbėjo, jog rezgamas sąmokslas. ir liko pasiųstas ant trijų raidžių prie suskilusios geldos. teisės yra, tik niekam jų pasirodo nebereikia. taigi, visi norėjo daugiau, o negavo niekas (įskaitant Latgaa). APGYNĖ...
įspūdis toks, kad Latgos/Agatos principas įtikinti autorių, kad aplink grobuonys, o gelbėtojai yra ne kas kitas, o tik jie. tereikia tik popierėlius pasirašyt ir VISAS be išimties teises jiems patikėti administruoti. o gal Latgaa pasirūpins ir leidyba, reklama, rizika, gal paskolins pinigų vargšui talentui prasisukti?
aišku, gal įspūdis vienpusiškas, bet toks jau yra.
manau jau senokai baigėsi tie laikai, kai artistai buvo apiplėšinėjami (sutartys 50-iai metų ir t.t.), nes tuo pačiu baigėsi ir auksinė kioskelių epocha. kur dabar visi tie pūkai, intervidai ir bombos? gal jachtomis plaukioja iš autorinių teisių grobio? beje, neteko matyt ir nė vieno komercinio "grobiko", kuris turėtų tokius biuro pastatus miesto centre ar tiek darbuotojų, kaip Latga ar Agata. ;)
daugelis autorių, kurių teisės išties kažko vertos, tapo independentais. o galiausiai paradoksas toks, kad kai ėmė savo teisėmis rūpintis patys, tai ėmė keikt tą pačią Latgą... :) va, pasirodo, kaip viskas išsivartė. tad manau, kad nėra šventųjų nė vienoje pusėje.
pritarčiau Vilkdalgiui, kad autoriams galėtų būti parengta kažkokia AIŠKI esminė informacija, be miško niekam nereikalingų teisinių niuansų. nėra gal viskas taip jau sudėtinga, be to tikiu, kad net ir sudėtingiausius dalykus galima aiškinti trumpai ir paprastai. juolab laikai ir situacija keičiasi labai greitai, o teisinė autorinė bazė įstrigus praeityje keletu dešimtmečių. beje ir gerų autorinės teisės specialistų nėra daug. dažniausiai pasireiškia visokie ką tik teisės studijas pabaigę studentai ir studentės, kurie dar nesuvokia adekvačiai esamos situacijos muzikos rinkoje, bet veržiasi parodyti kokie jie pasikaustę teisiniame raidyne. tiesiog arkangelai su švytinčiais aukso šarvais. :)
pažiūrėjus į Latgos www esančią teisinę info ir tas triaukštes formules, kurių matyt pavydėtų net pats Enšteinas, atrodo, kad pavarius kuo sudėtingiau, tuo viskas atrodys įtikinamiau ir nuogojo karaliaus rūbas taps dar puošnesnis.
manding esmė paprasta - jeigu tavo muziką ima, ją dažnai groja, tada ir teisės priklauso ir gali kažko reikalaut. bet vargu, ar Latga/Agata labai padės tame susivokti. nes panašu, kad ir autoriui praverstų praktinė atmintinė, kaip elgtis su šiom organizacijom ir kaip iš jų išsimušti tai, kas priklauso.
štai Latga pionieriškai apmokestins radiją grojantį vieną ar kitą kūrinį. ok, o kas atlygins radijui už to atlikėjo promociją, kad eterin patekusi jo muzika didina žinomumą ir pritraukia žmones į atlikėjo koncertus? teisingai, niekas! ir iš praktikos pusės žiūrint, autoriui tas radijo eteris daug reikalingesnis, nei keli centai nuo "apgintų" teisių. taigi, nori nenori vėl prieiname išvados, kad abstraktaus autoriaus abstrakčių teisių "gynimas" yra labiausiai vertingas ne kam kitam, o administraciniam asociacijų aparatui.
ir galiausiai kartais viskas susiveda į paradoksaliai elementarius dalykus. štai ateina autorius pas tą pačią krūtą teisininkę ir sako - mano gabalą jūtūbėj žmonės paklausė ir juo pasidžiaugė milijoną kartų, - labai konkretus kūrinys, labai konkretus klikų skaičius, konkrečios teisės, - tai KUR BABKĖS? na, ir koks bus teisininkės atsakymas? :)
pvz. seniai yra mintis internete paleisti Dangaus radiją, kur žmonės galėtų klausyt muzikos, bet to nedarau vien todėl, kad už savo iniciatyvą, įdėtas lėšas ir t.t. teks dar susimokėti Latgai. ir kaip tada su autorių interesais, ar jiems geriau, kad tokios stoties nėra ir jų muzika ten negroja? teisiškai turbūt viskas ok, o praktiškai - absurdas.