|
Tai jau nėra naujas albumas (nors kokie tie naujumo standartai ir kada muzika jau tampa seniena ar klasika PE scenoje, nežinau), tačiau nusprendžiau parašyt. Ypač dėl to, nes nemačiau jokių didesnių atsiliepimų. Kažkaip nebemadinga tapo rašyti apžvalgas (o gaila...). O jei kas ir parašo, tai super trumpas, kaip koks Suru. Na, bet bent tiek.
Pogrom - Degančios Suros
Trumpai apie mano pažintį su projektu. Pažintis prasidėjo gal prieš porą metų, kai Pogrom grojo berods 4ame Speige. Ankščiau nebuvau jo girdėjęs, o Levą žinojau tik iš Svartthron „Kraujo Estetika“, Andajos ir Pergalės. Tame festivalyje pamatytas Pogrom pasirodymas tiesiog išnešė nafik mane iš šitos realybės kažkur toli toli, velnias žino kur, bet turbūt ten, kur geriau. Apie pusvalandį grojęs visiškai tiesmuką noizą, kiauliasnukis iškrypėlis pajungė labai nuostabią melodiją, kankinamą ir drąskomą žemų dažnių, šen bei ten pasitaikančio disonanso, distortion‘o. Ekrane jaunosios prostitutės, o kiauliasnukis tiesiog žvelgia į susirinkusią minią žmonių iš po savo apgailėtinos egzistencijos užkaborių (čia tikrai ne apie Levą,nemanau, kad reikėtų detalizuoti, bet tarp kita ko). Jis jau nieko nebegali pakeisti, todėl žvelgia su giliai viduje pjaunančiu kartėliu, neviltimi ir graužatim. Manjakas kažkada pasirinko smurto kelią, o kelio atgal nėra. Vėliau jis išėjo į publiką tik priminti, kad tokių kiauliasnukių aplink mus yra ir ne vienas. Tik tokia įmanoma jo savirealizacijos forma. Po pasirodymo cigaras buvo kitoks, nei paprastai, kai rūkai, nes tiesiog turi priklausomybę. Tada tikrai dūmai buvo naudojami pagal savo paskirtį – apraminti šiek tiek emocijas. Tokia buvo mano pažintis su šita muzika ir kultūra.
Pagaliau apie albumą
Jei trumpai, albumas, mano kuklia nuomone, skirtas pačiam susipažinimui su PE apskritai. Bet galiu plačiau. Degančios Suros nėra buka PE siena, tai jau nebėra kažkas panašaus į Grunt (no offence) ir projekto grojėjas tiesiog nusprendė šauti truputį kitaip. Gal kiek kreiviau, kiek ekstremaliau, ĮDOMIAU. Diskas tiesiog klykia apie dėjimą ant standartų, kuriais, man atrodo, gan klišinėje scenoje visi kažkodėl žaidžiasi ir jiems nenusibosta. Kaip ir juodmetalio scenoje, kur šimtas milijonų vienodą šūdą grojančių muzikantų, kurių muzika ir įvaizdis visiškai niekuom nesiskiria. Nesuvokiama, kaip galima kurti milijoną kartų nugrotą triukšmelį, o tuo labiau tai klausyti bet jau off-topic riebus. Toliau apie Suras. Kodėl man atrodo, kad jis skirtas susipažinimui? Kad nėra bukų sienų, kurios naujokui gali pasirodyti atstumiančios, minėjau. Tačiau, šitas diskas savyje turi krūvą skanėstų. Ta prasme, šiandien aš klausiausi Bizarre Uproar albumo apie kekšes SS estetikoje, tačiau jame nieko negirdėjau, kas būtų susijęsu kekšėm - net jokių porno semplų nebuvo. Tokį triukšmą galima įvilkti į absoliučiai bet kokį rūbą ir galvot, kad čia neva apie tai. Jeigu yra kitaip, kas nors paprotinkit. Su šituo reikalu yra kiek kitaip.
Klausydamas Suras niekad nepagalvočiau, kad jos gali būti apie kažką kitą, nei tam tikras, sakykim, alternatyvus požiūris į muslimus ir jų poziciją Europos atžvilgiu. Nes turbūt kiekvienas gabalas šaukia apie šitą temą. Kad ir kas tai bebūtų, ar musulmonų virkavimai, ar Levo sutartinė, ar dar koks tai elementas, visad primenantis apie temą ir nuolat prie jos sugražinantis. Kaip ir patys pavadinimai, už kurių antru numeriu po viršelio natūraliai užkliūva akis. Tiesa, viršelis! G. K. Nargos iškrypėliškai laki fantazija žavėjo dar tada, kai pasirodė pirmasis Pergalės albumas (kaip ne keista, tas pats Levas ten ir klaviatūrą minko, sutapimas vienok). Tąkart baltam fone išsiskėtus nuoga panelė švirkštais badė po ja gulintį vyrą. Už jų sukosi juodoji skylė. Ir, tiesą sakant, ne pačiam rimčiausiam Pergalės kontekstui, artworkas pasirodė netgi per solidus. Griebė už širdies tikrai. Degančių Surų viršelis vėl baltas, ant jo vėl nuoga boba. Ant jos sotaus kūno nusidriekę Europos šalys, virš galvos sukasi EU žvaigždynas. Tiesiog įkvepia ir ne kitaip. Jau nebe pirmą kartą matau, kad extremalios elektronikos albumų viršeliai darosi vis įdomesni ir įdomesni. Dingsta jau po truputį tie baisūs, pilki, belekaip sumesti koliažai, dėl ko sveikinu su iniciatyva. PE patampa prabangos preke, nes pradeda pateikti save kiek solidžiau ir įdomiau. O šiaip pats digipako vidus nėra kažkuo labai įspūdingas (tiesiog, smagu, kad digipakas, tai prideda vertės). Labai paprastas ir tiek. Viduje daug prirašyta teksto, kurio lyg ir neskaičiau, o jei skaičiau, tai neatsimenu turinio. Jokio bukleto. Tiesiog, nebyliai paaiškinama, kad reikėtų susitelkti į muziką gal labiau. Tai vienas tų dalykų, dėl kurių ir parašiau, kad tai albumas, skirtas susipažinti su žanru. Vien jo viršelis traukia ir, manau, daug kas galėjo jį įsigyti vien dėl gražaus apipavidalinimo. Tai yra didelis pliusas ir aš džiaugiuosi, kad jau daug kas taip irgi galvoja. Scena darosi vis įdomesnė ir, labai atsiprašau visų, labiau spalvota. Teigiama, gilesne prasme ;).
Taigi, apie garsą.
Diskas prasideda riksmais. Kažkokios revoliucinės nuotaikos. Galbūt muslimų vadas kažką surėkia ir minia jam atkartoja. Atsiranda ne itin garsus triukšmas. Toks malonus, neerzinantis. Ir nevienodas, kaip ir visame albume. Nuolat jaučiasi kažkoks, kad ir nežymus, garsinis pokytis. Klausytis nenuobodu. Dėmesys visad išlaikomas. Ir tada dėmesio! Atsiranda tokia uber maža melodijytės nuotrupa. Tai vienas esminių albumo niuansų, tai norėčiau daugiau pašnekėt. Iš esmės, per visas Degančia Suras šen bei ten išlenda kažkokie vos girdimi melodijų atgarsiai, netgi ritmai (gal netyčia atsiradę ir dėl įdomumo palikti, nežinau). Jie, kaip ir muslimų giedojimo semplai (nors giedojimai nebuvo man didelis gardėsis), į albumo atmosferą įpaišo gelmės, sakykime, dvasinio turinio (melodijos), estetikos ir, kas svarbiausia, keisto mistinio grožio, gal netgi kažkokio keisto sakralumo kuo mane žavi Mayhem „Ordo ad Chao“. Kai išgirsti tokį, supranti, kad tai kur kas daugiau nei tiesiog noizo siena ir klykiantis vokalas ir tai yra masinantis, nenuvalkiotas dalykas, todėl tai dar viena priežastis, kodėl savo kelionę purvino PE labirintais galima drąsiai pradėti nuo Surų.
Ir tada pasigirsta vokalas. Nežinau kada man teko girdėti geresnius efektus. Ir dabar pasijaučiau, kaip visiškai šiknon jau sulindęs durniukas, bet nu tikrai šitam albume daug pliusų. Vokalo efektai žiauriai gerai atrinkti. Šeštame gabale pradžioje šnekėjimo galima būtų klausyti gerą valandą, o „Sumindytiems Žiedams“ einant į pabaigą tai pz pz – nuolat einant gatve pagaunu save prisimenant „Tu tampi siekemybės VERGAS...“. Manau, jau ir Budrūs projektas seniai parodė Levo litaratūrinius sugebėjimus, tai čia tik dar vienas nenuginčijamo talento įrodymas. Žinančius turbūt ne itin nustebino, tiesiog eilinįsyk pamalonino. Tiesa, kalbant apie garsą, verta paminėti ir tai, kad realiai visas albumas yra nuklotas žemais dažniais. Dafiga distortion‘o. Toks labai prie žemės traukiantis darbas, ūkiškas. Bet jokiu būdu ne provincialus. Šiaip sau nesprogsta tiražai. Ir labai gerai, kad kasetinis tiražas sprogo, nes digipaką rankoje laikyti man asmeniškai maloniau, nepaisant vis didėjančio kasečių populiarumo. Kiekviena albumo minutė turi kalną turinio, susijusio su neviltimi, kažkokiu kartėliu, buku teroru, kuris paprastai yra pats tikriausias teroras ir atsiskleidžia gryniausia forma. Tiesmuka, alkoholio įkvėpta, idėja albume pateikta labai patrauklia, kokybiška, gerai sukalta forma. Profesionalus dalykas. Panardinantis į šūdų duobę, kurioje kažkodėl kartais būna smagu.
Dar norėčiau daugiau parašyti, bet kątik pažiūrėjau wordo teksto apimtį ir nusprendžiau, kad gal nereik jau. Žodžiu, pasikartosiu dėl esminių detalių. Labai puikus albumo estetinis vaizdinis apipavidalinimas ir gili, įdomi ir įspūdinga atmosfera garse, ko PE scenoje daug aš neišgirstu. Šis projektas pasuko labai įdomiu keliu ir, tikiuosi, kad nestabdys. Ir dar labai tikiuosi, kad prikurs daugiau visokių šūdelių, ten maikučių, lipdukų, ženkliukų, kepuryčių, bybyčių, nes tiesiog myliu gerų projektų atributiką.
|
