|
Budrūs CD recenzija
BUDRŪS „Devyniems Rytams Auštant” – prisijaukinta apokalipsė
odium, 2009-09-03
Pradėkime nuo to, jog BUDRŪS – tai gan naujas projektas Lietuvos padangėje. Ne metalo muzikos, beje, todėl ir vertinsime jį šiek tiek kitaip, iš kreivos pusės. Nesiimsiu spręsti, kokiais muzikiniais terminais apibūdinti tai, ką girdime debiutiniame albume „Devyniems Rytams Auštant”, tačiau kaip ir dera menui, pabandysiu perteikti šios kūrybos emocinę išraišką.
Tiems, kurie dar nežino, pranešu, jog BUDRŪS – tai Levo (ANDAJA, ALKIS ĮŠALUSIAI AUŠRAI) ir Liuko (GIRNŲ GIESMĖS, ANUBI, ORO!ORO! ir daugelis kitų projektų) bendradarbiavimo vaisius. Pastarasis veikėjas, asmens tapatybės dokumente pažymėtas kaip Laurynas Jukonis, man iki šiol yra lietuviškosios ambient/industrial scenos dievas, genijus, favoritas. Tad, kaip ten bebūtų, šis diskas kėlė tam tikrą jaudulį ir laukimo efektą – na, ką dar nuostabaus pateiks šio žmogaus mintys ir idėjos...
Kaip jau minėjau, „Devyniems Rytams Auštant” negalime vertinti pagal mums įprastus metalo kanonus. Nepaisant to, jog abu projekto nariai – tiesiogiai yra (arba buvo) susiję su šia scena, BUDRŪS – tai menas, nyrantis į industrial, ambient, gal šiek tiek drone platybes. Tikrai nesu nei šios scenos žinovas, nei didelis mėgėjas, bet kelis kartus per metus, susiklėsčius tinkamoms aplinkybėms, tokia muzika daro stebuklus.
Jeigu reikėtų vienu sakiniu apibūdinti šių devynių kūrinių visumą, tas labai taikliai yra padaryta albumo pristatyme: šio disko „geriausia klausyti, auštant branduoliniam rytui, su vyno taure rankose, kai už lango sninga pelenais ir kaulų pjuvenomis“. Šie žodžiai puikiai tinka jausmams, užplūstantiems kūną ir sielą besimėgaujant muzika. Tai lyg apokalipsinio ryto garso takelis. O gal sąstingio būsena agonijoje po kataklizminių praradimų?
Čia nereikia gilintis į tai, kokiais instrumentais atlikta ta ar kita vieta, kokiu tempu mušamas ritmas, ir t. t. Užtenka užsimerkti ir nerti į tą garsų visumą. Šaltą, dramatišką, beviltišką arba atvirkščiai – nešančią nors ir pilko, stovinčio, bet šiaip ar taip – gyvenimo kibirkštį. Iš tikrųjų, Liuko ranka ir stilius čia labai jaučiamas. Bet juk kitaip ir būti negali, nes jis – pagrindinis šių kūrinių autorius.
Iš tikrųjų tokio stiliaus idėjinėje pusėje yra begalė paralelių ir bendrumų su, tarkim, black metalu. Be to, juos jungia ir itin stipri šių muzikinių terpių emocinė išraiška. Įsivaizduokite, kad išgyvenote tai, ko nepavyko padaryti 95-iems procentams žmonijos. Baugu? O gal linksma? Ką veikiat? Miegat? Mirštat? O gal pašaipiai graužiat morką? Visus šiuos ieškojimus ir klausimus randu šiame diske. Tai ramūs, ambientiniai siužetai, teikiantys viltį, nešantys protą dar neklaidžiotais poliais. Tai ir džeržgiantys, ūžiantys staklių, o gal pačios giltinės garsai, verčiantys akis iš akiduobių, skleidžiantys sieros kvapą. Ir net ta miela gitaros melodija neramina, o tik suteikia dar daugiau dramatizmo ir nežinomybės...
Turbūt ne visi šią muziką supras, ne visiems ir reikia. Man asmeniškai – kuo toliau, tuo labiau ji priimtinesnė. Liukas eilinį kartą įrodė neblėstantį talentą, o Levas patvirtinto savo, kaip optimaliai balsą prie emocinės muzikos pusės pritaikančio vokalisto, vardą. Tekstai taip pat vaidina nepaskutinę vietą: gal kažkiek šventvagiški, anti-žmogiški, filosofiniai. Beveik penkiasdešimt minučių tiems, kurie tiki Nibiru teorija. Susitiksim ten, kai „branduolinio ryto pašvaistėj mes sėdėsim ir vyną gersim, už lango snigs pelenais ir pjuvenom kaulų“...
Vertinimas: 8/10
BUDRŪS „Devyniems Rytams Auštant“, 2009
1. Nešamas
2. Skleisme Vyta
3. Aidi Agila Gelmėj
4. Dulksna Randa
5. Draskyti Sapną. Atbulom link Skliauto
6. Pjūtyje
7. Branduolinio Ryto Pašvaistėje
8. vėriniO
9. Būdraujant
|
