Andrius Užkalnis | Nesukat galvos? Ir nereikia
http://www.lrytas.lt/-13285050471326995 ... reikia.htmCituoti:
„Kas čia tokio, kad mergaitė nori gyventi oriai, ramiai, paprastai, nesidraskydama ir nedrebėdama; ar jau visi privalo plušti ir vergauti, ar tada bus gerai?“ klausia manęs, skaitydami šią skiltį, tūkstančiai skaitytojų. Girdžiu, kaip klausia. Jų balsų choras skamba garsiau, nei valytojos dulkių siurblys tuščioje teatro salėje.
Atsakau jums - niekas nieko neprivalo. Kiekvienas renkasi pats, bet ramaus gyvenimo siekimas yra, ko gero, vienas labiausiai beviltiškų, tuščių, beprasmių tikslų. Tai net ne tikslas. Tai pasidavimas gyvulio instinktui, potraukiui palaimingai kriuksėti šiltoje balutėje.
Žinoma, vienas dalykas, kai išgirsti kokius senukus postringaujant apie „orią senatvę“, kuri neva esti Vokietijoje ar Švedijoje – jų jau niekas nebeištiesins ir neišmokys. Visai kas kita, kai ramiai kriuksėti ir nesukti galvos (jokiu būdu nesukti galvos!) trokšta jaunas žmogus, kuriam po kojų visas gyvenimas ir visos galimybės.
Tada, viena vertus, yra liūdna dėl to žmogaus, bet antra vertus – yra džiaugsmingas pasitenkinimas, kad jį pasiėmė kiti, ir jis nebe mūsų problema. Jie, tie, kurie pasiėmė, mokės to pasiėmimo kainą. Kitą kainą - visai ne 7,3 tūkst. litų per mėnesį. Mat valandas prirašinėjančios neambicingos tinginukės sotus penėjimas yra tik pusė problemos, ir ne pati blogiausioji pusė.
Antroji dalis yra tai, kad visa tai yra daroma po truputį, po kruopelę trupinant pačios Norvegijos ateitį. Šalis už savo tingią gerovę dabar moka prarastomis galimybėmis ateityje, prarasdama ateityje prireiksiančius kovotojos įgūdžius, užsidegimą ir alkį darbui bei pasiekimams.
Cituoti:
Troškimas nesukti galvos ir neskaičiuoti užkerta kelią pažangai, nes visa pažanga ateina iš nerimo, rizikos ir galvos sukimo. Iš nusiraminimo, garantuoto darbo iki gyvenimo pabaigos, apmokamų atostogų ir indeksuotos pensijos ateina tik kiauliškas aptingimas.
Kitais žodžiais tariant, Lietuva augina ir moko kovotojus, o Norvegija priima tuos, kam tokia mokykla per sunki. Tuos, kas pasiduoda ir noriai sutinka, kad už juos visada spręstų kiti.
Ne aš sugalvojau posakį, kad tas, kas neturi tikslo, pasmerktas visą gyvenimą lenkti nugarą tam, kas jį turi. Tai visiška tiesa. Panašiai ir su tais, kas nenori sukti sau galvos. Nenori sukti – nesuk. Nenori skaičiuoti – neskaičiuok. Tingi tobulėti – lik ten, kur esi. Bet būsi pasmerktas visą gyvenimą klausyti tų, kas suka sau galvas, skaičiuoja ir nenurimsta.