Dėl tokios sistemos LT aš būčiau griežtai prieš - dėl labai paprastos priežasties, kad su lietuviškom savivalės ir kyšiukų tradicijom iš tos sistemos bus didžiulis bardakas. Užsieny taip, privatūs vaikų namai ir darželiai veikia pakankamai neblogai, nors pasitaiko pavienių bile kokių atvejų, pas mus LT būtų atvirkščiai, tarp nesąmonių gal ir būtų keli normalūs atvejai. Yra dar ir kita pusė kad šalys apskritai yra linkę lipt ant to paties grėblio, kaip kad kita šalis prieš kokius 10 metų. Garantuotai tie juvenaliniai įstatymai bus taisomi po kelių metų, nes nepasiteisins.
Dėl ko apskritai ta juvenalinė justicija atsirado tai yra truputį kitas dalykas, praktiškai visose vakarų valstybėse vis pasitaiko siaubo istorijų kai vaiko motina gyvena su kokiu pusdurniu kuris kankina vaikus kol neužmuša. Dažniausiai dėl to kaltos lieka soc tarnybos, kurios laiku nieko nepadarė, nors lankėsi šeimoj etc. Tai kaip ir buvo bandymas spręst būtent tą problemą, bet panašu kad sistema absoliučiai neveiksminga, nes tiesiog tu negali numatyt kada kam visiškai stogas nuvažiuos, plius jeigu šeima pakankamai gudriai problemas slepia, soc tarnybos vistiek laiku neįsikiša (kas būtent tokias problemas turinčiom šeimom apskritai gan būdinga). Visumoj panašu kad tai tik prideda kitą problemą, kad jeigu pakliūna nekompetetingas arba per aršus socialinis darbuotojas, problemos paprastai būna padaromos kur jų nėra. Iš esmės tai nėra susiję su feminizmu ar dar kuo nors, o paprastu dalyku kad visada yra žmonių kurie linkę piknaudžiaut valdžia. Kiekvienoj įstaigoj yra geriausias ir blogiausias darbuotojas, jeigu pakliūna blogiausias variantas, kartais gaunasi visokių kuriozų, kad ir elementarus dalykas pvz. nusiūsk tu aršų sveikuolį į absoliučių veltėdžių ir nutukėlių šeimą, ir pabandyk spręst problemas neutraliai.
O su suomiais, tai panašu kad yra labai tiesioginis ryšys tarp alkoholizmo ir savižudybių, kas šiaip jau būdinga tiek lietuviams, tiek suomiams. Moterys pas juos emancipuotos, bet tai toli gražu ne tas pats kas feministės. Iš dalies tai yra urbanistinės visuomenės padarinys, nes moterims buitine prasme vyras nėra reikalingas - skirtingai nuo agrarinės visuomenės, kur vyriškų darbų moteris fiziškai negali atlikt. Pas suomius dar yra ir priedo niuansas, kad suomiai apskritai nelinkę visko savo namuose patys taisyt, yra toks pusiau juokas kad suomis kviečiasi elektriką perdegusią lemputę įsukt, kas šiaip jau labai netoli tiesos. Kadangi dauguma moterų pas juos dirba ir gali realiai pačios save išlaikyt, nėra papildomo poreikio/motyvacijos kur naujus santykius jei prieš tai buvę sugriūna. Yra ir gan tipinis dalykas, kad neretai jos pirmiausia vienos užaugina vaikus, o paskui brandaus amžiaus ieško pastovių santykių sau, o ne aplinkos vaikų auginimui.
Iš dalies taip ir gaunasi paradoksas, kad jeigu pvz. nori su vaikais namie sėdėt, praktiškai yra du keliai, arba steigt naminį daržą/vaikų namus ir tipo dirbt, arba tradiciškai sėdėt namie ir kentėt visuomenės požiūrį kad tu kaip ir žemesnio statuso žmogus esi (ir būt vyro išlaikomai). Nežinau kaip pas suomius, bet pas olandus yra ir visokių niuansų, kad tarkim išsiskyrus, jeigu buvęs vyras dirba, o tu ne, jis gali reikšt pretenzijas dėl alimentų ir pan., į tai atsižvelgiama nustatant vaikų gyvenamąją vietą ir t.t. Dėl to labai nemažai tų naminių daržų būtent turi išsiskyrę moterys, kurios nori savo vaikus augint pačios. Feminizmu dažniausiai ten net nekvepia, nors iš šalies galima prie to pritempt gan nesunkiai. Paskutinės bangos feminizmas kaip ir mėgo deklaruot kad koncentruojasi ties moters patirtim, bet "teigiamos" patirtys yra tokios gan selektyvios, o namų šeimininkė tai iš vis a jėzau maryte kas per iškrypimas.
Plius su tuom feminizmu dar reikia pridėt ir tai, kad dažniausiai tos krypties autoriai būna įdarbinti tuose pačiuose Gender Studies departamentuose (katedrose, įstaigose ir pan.), dėl to neišvengiamai viskas baigiasi lytiniais identitetais ir psichologiniais/filosofiniais hibridais. Čia jau kaip ir apskritai tendencija psichologijoj, kad labai dažnai normalus elgesys yra apibrėžiamas per patologiją, t.y. niekas per daug netyrinėja normalaus elgesio, bet patologijas. Čia jau kaip ir tradicija nuo Freud laikų, dirbt su pamišėliais ir pagal jų pasakojimus sustyguot teoriją apie
normalaus žmogaus raidos etapus.
Cituoti:
girdėjai, kad yra moterų Lietuvoj, kurios trokšta kovoti už teisę neturėti vaikų ir pelnyti dėl to palankų visuomenės požiūrį? kas jų priešas, visa visuomenė? kaip jos tą požiūri ruošiasi keisti?
Šiaip tai tas požiūris ir dabar daug maž jau yra, gal tik ne toks tiesmukiškas. Tarkim aš dabar sėdžiu sau namie su mažais vaikais, karts nuo karto pafreelancinu internetuose kai kokio nors didesnio pirkinio reikia, o karjera užsiimt tingiu, nes tiesiog noriu matyt kaip vaikai auga. Vilos nenoriu, sportinio automobilio nenoriu, batų užtenka dviejų porų, nafig plėšytis. Plus karjera dažniausiai reiškia sėdėjimą megapoliuose, o man kaime patinka, grynas oras, didelis sodas rožių kolekcijai. Tik va paskui forume išlenda koks nors vilkdalgis ir mimimimi pareiškia, kad tu tik namie sėdi su vaikais, augini rožes, geimini - nu žodžiu totali nepavydėtina situacija, jokios karjeros, domoxazeika ir tiek. :D Ir tokių analogiškų pasisakymų išgirsti periodiškai, neretai ir iš didžiųjų tradicinės šeimos entuziastų, kurie linkę tradicinį modelį kai vyras aprūpina šeimą, o moteris sėdi namie su vaikais, absoliučiai nuvertint. Jau nekalbant apie tai, kad mokėt moteriai už tai kad ji sėdi namie ir augina vaikus ne musulmonui ir į galvą neateis. x)
