PASAKA APIE RAUDONKEPURAIT pagal ivairius rasytojus
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Edgaras Po
Laukymeje seno, gudaus, apvyto paslaptinga ir klampia migla misko,
virs kurio slinko zemi, sunkus baisingu garu debesys ir kur ne kur girdedavosi fataliski tetervinu klyksmai, mistiskoje panikoje gyveno
Raudonkepuraite.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Ernestas Hemingvejus
Motina iejo, ji pastate ant stalo laukneseli. Laukneselyje buvo
pienas, balta duona ir kiausiniai.
- Stai, - tare motina.
- Kas? - paklause jos Raudonkepuraite.
- Sitai, - pasake motina, - nunesi tai mociutei.
- Gerai,- pasake Raudonkepuraite.
- Ziurek, saugokis, - pasake motina, - Vilkas
- Taip.
Motina ziurejo, kaip jos dukte, kuria vadino Raudonkepuraite, nes ji
visada vaiksciojo su raudona kepure, isejo ir, ziuredama savo
dukteriai pavymui, motina pamane, kad isleisti ja viena i miska yra
labai pavojinga; ir, be kita ko, pamane ji, vilkas ir vel ten eme
rodytis; ir, pamasciusi apie tai, ji pajaute, kad ima ne juokais
jaudintis.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Gi de Mopasanas
Vilkas sutiko ja. Jis ziurejo i ja tuo ypatingu zvilgsniu, koki
patyres Paryziaus dabita meta i kokete is provincijos, kuri vis dar
bergzdziai stengiasi apsimesti nekalta. Bet jis tiki jos nekaltumu ne
daugiau, nei ji pati ir jau tarsi mato, kaip ji nusirengineja, kaip
jos sijonai vienas po kito slenka nuo josios ir ji lieka tik su
palaidine, aiskiai pabreziancia iskilias jos kuno formas.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Viktoras Hugo
Raudonkepuraite suvirpejo. Ji buvo viena. Ji buvo viena, kaip adata
dykyneje, kaip smiltele tarp zvaigzdziu, kaip gladiatorius tarp
nuodingu gluodenu, kaip lunatikas krosnyje.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Dzekas Londonas
Bet ji buvo tikra savo rases dukra; jos gyslomis tekejo stiprus
baltuju Siaures uzkariautoju syvai. Todel, ne nemirktelejusi, ji puole
vilka, smoge jam gniuzdanti smugi ir ne akimirkos nedelsdama tvojo
treniruotese nuslifuotu aperkutu. Vilkas pabuges nudulino. Ji zvelge
jam pavymui, sypsodama savo nepakartojama moteriska sypsena.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Onore de Balzakas
Vilkas priartejo prie mociutes trobesio ir pabelde i duris. Nezinomas
meistras surente sias duris XVII a. viduryje. Jis ispjove jas is
madingo tais laikais kanadietisko azuolo, suteike joms klasikine forma
ir pritvirtino prie geleziniu vyriu, kurie savo laiku gal ir buvo
geri, taciau dabar ausi reze ju girgzdesys. Duru nepuose jokie
ornamentai ar papuosimai, apart desiniajame apatiniame kampe
boluojancio mazo ibrezimo, apie zmones kuri kalbejo neva jis buvo
ireztas spaga paties Selesteno de Savardo - kuris isgarsejo kaip
Marijos Antuanietes favoritas ir mums svarbus, nes buvo
Raudonkepuraites mociutes drauges kambarioko sesuro katino pazistamas.
Siaip durys buvo pacios paprasciausios, todel neverta ilgiau ir smulkiau
apie jas kalbeti.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Oskaras Vaildas
Vilkas: Meldziu atleidimo, Jus nezinote mano vardo, bet.
Mociute: O, neverta del to grauztis. Siuolaikineje visuomeneje daznai
geru vardu megaujasi tas, kas jo is tikruju nevertas. Kuo galeciau
pasitarnaut?
Vilkas: Labai apgailestauju, bet as atejau Jusu suest.
Mociute: Argi ne nuostabu? Jus labai sumanus dzentelmenas.
Vilkas: Bet as kalbu rimtai.
Mociute: Ir tai suteikia Jusu sumanumui nepakartojamo sarmo.
Vilkas: Man dziugu, kad neziurite rimtai i mano ka tik isdestyta fakta.
Mociute: Siais laikais rimtai ziureti i rimtus dalykus - gana
netaktiskas poelgis.
Vilkas: O i ka reikia ziureti rimtai?
Mociute: I kvailystes, savaime suprantama. Bet Jus darotes
nebepakenciamas.
Vilkas: Kada gi Vilkas buna nepakenciamas?
Mociute: Kai isipyksta savo klausimais.
Vilkas: O dama?
Mociute: Kai niekas negali jos pastatyti i vieta.
Vilkas: Jus pernelyg griezta savo atzvilgiu.
Mociute: Tikiuosi Jusu igimtas kuklumas Jusu nepaves.
Vilkas: Pasikliaukite manimi. Niekam neuzsiminsiu ne zodeliu (sueda ja).
Mociute (is Vilko zarnoku): Gaila, kad taip paskubejote. As kaip tik
ruosiausi papasakoti Jums viena pamokancia istorija.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Erichas Marija Remarkas
Eiks pas mane, - pratare Vilkas. Raudonkepuraite sliukstelejo dvi
taures ilgai brandinto viskio ir prisedo salia jo. Jis pasimegaudamas
trauke snervemis pazistama aromata. Ji ranka perbrauke jo gaurus. Abu
sedejo tyloje, vilgydami liezuvius tauriu gerimu ir jausdami vienas
kito jaudinanti artuma. Taciau viskis jiems primine neismatuojama
ilgesi ir lipnu nuovargi - gestanciuju gaisu ilgesi ir nuovargi.
Viskis buvo pats gyvenimas.
- Suprantama, - tare ji. - Mums nebera ko tiketis. As neturiu ateities.
Vilkas tylejo, zvilgsnis klaidziojo kazkur toliuose. Jis su ja sutiko.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Dzozefas Heleris
- Jie nori mane nuzudyti, - kvailokai tarstelejo Raudonkepuraite.
Vilkui ji buvo tik dar viena auksta, laiba, storu koju, siauru klubu
krutinga senstanti mergina, kurios sveikas, apvalus, negrazus veidelis
buvo nusetas patraukliomis strazdanelemis. Vilkas slykstejosi jos
strazdanomis. Glitus liezuvis slydo musemis aplipusiomis ausimis. Jo
veslus antakiai smygsojo tarsi surudijusios arkebuzos virs
voratinkliais aptrauktu akiu - rodesi, tarsi tie siaubingi akivarai po
truputi gesta ir netrukus su visam uzsitrauks. Apimta zveriskos
apatijos, Raudokepuraite netiketai sove i Vilka - ir jo staiga tapo
visur: ant sienu, duru, meksikietisko kilimo, apkerpejusios senelio
iskamsos, liustru ir staktos. Visur buvo ir mociutes. Raudonkepuraite
palengva duso nuo kraujo ir karscio, plieskiancio nuo kakla smaugianciu
zarnu.
|