taigi, grįžtam į Zarasų kroniką... kadangi, kaip minėta, viešas kompas su netu ten tik vienas (šalia esantis rodo, kad neranda windows'ų :) ir prie jo dažniausiai jau sėdi kokia moteriškė su paketu riešutų ar uogų, tai prisiminimai žyra jau grįžus Vilniop.
Žvelgiant nuo ežero, Zarasų panorama ypatingo įspūdžio nedaro. Tiksliau daro - labai savotišką. Čia dieną naktį matai slenkančias fūrų kupras, kurių nuolatinis judėjimas per centrinę aikštę suteikia šiam lėtam miesteliui savotiško transo. Architektūrinis kalnagūbris, su visur kyšančiais plytinių penkiaaukščių siluetais, baisokas :) bet naktį vaizdelis geresnis. Visgi sovietinis anti-architektūros palikimas čia konkrečiai kontrastuoja su supančios gamtos grožiu.
Aplink - septyni ežerai. Tačiau nei vieno valčių nuomos punkto. Dviračių irgi. Šiaip ar taip, bendras įspūdis - užmiršto skurdoko rajono centro. Pramonės beveik nėra - tik medžio apdirbimas ir žemės ūkis. Dar keletas siuvyklų, bankų filialų. Didelės turistinės ambicijos, tačiau nėra nei viešbučio, nei valiutos keityklos :) Keletas kaimo turizmo sodybų, kurios gelbėja situaciją, o viešbutis pagaliau turėtų atverti duris po mėnesio.
Pagrindinis Zarasų kabokas - "Restoranas Monopolis" dieną visąlaik pustuštis, tačiau penktadienį, sako, čia žmonės netelpa. Kai kurie kolegos turėtų prisiminti šios užeigos grybų sriubą ;) "Monopolyje" groja rusiška muzika, o padavėja atneša alų stebindama prašmatniai dažytais ilgais nagais (ant kiekvieno jų - kone Monė ar Tulūz-Lotreko šedevras :) O šiaip Zarasuose bendras kavinių skaičius berods 4.
Pasivažinėjus aplinkui, labai krenta į akis daugybė apleistų, išdaužytais langais pastatų - tarybinių ūkių palikimas, negyvenami kaimelių plytinukai, išdarkytos dvarvietės, sodybos užkaltais langais. Užtat čia gan retas Molėtų/Ignalinos/Utenos regione taip už**santis užrašas "privati valda".
Visas šis Šiaurės Rytų pakraščio skurdas ir chaosiukas turi savo šarmo. Industrinis kapitalizmas čia dar neįkėlęs iki galo savo kanopų :) Žmonės be galo paslaugūs, atviri ir mieli. Iš pradžių kilo nedidelė panika, sužinojus, kiek visokių popierių ir instancijų patvirtinimų reiks surinkti, kad MJR projektas gautų savivaldybės palaiminimą, tačiau didžiąją dalį antspaudukų susirinkom beveik per vieną dieną, tuo pačiu susipažindami su visomis esminėmis Zarasų tarnybomis. Paprastumas valdo. To mums ir reikia :)
Labai gerą įspūdį paliko naujas policijos viršininkas. Toks jaunas konkretus vyrukas, kuriuo ir zarasiškiai berods labai patenkinti. Patiko ir šeimininkės, kurios name gyvenom, sakymas - "Vaikščiokit pro šias duris, mes jų nerakinam. Ramu čia pas mus..."
Sužavėjo kultūros darbuotojai, kurie jau prisiklausę "satanistinių žygių kronikų" iš Sudeikių, tačiau MJR jiems laukiamas festivalis ir žada visokią paramą. Pažvelgus į renginių kalendorių (
www.zarasai.lt - rekomenduoju :) - miestelyje įvykių tikrai netrūksta ir dauguma jų - tik nerealaus vietinių kultūrininkų entuziazmo dėka. Išgirdę mano klausimą, ar galėtume bandyti rasti kokių rėmėjų MJR iš Zarasų ar apylinkių, jie ėmė nevalingai kvatotis. SADŪNŲ vadovas Gintaras Andrijauskas sakė, kad per 15 metų savo festivaliui "Sėlos muzikantai" nerado nė vieno rėmėjo... Taip ir gyvena. Minėjo dar, kad prieš keletą metų jie svaigo Zarasų vystymo planais ir rašė galybes projektų, tačiau ES realybė ir biurokratija šį polėkį greitai numalšino.
Vieną vakarą apturėjom įspūdingą nuotykį. Priešais sodybą, kur apsigyvenom (visai prie pat salos), yra tokia vaizdinga kalvelė ežero išskyšulyje. Išties graži vieta, ir kilo mintis, kad ten būtų galima padaryt MJR atidarymo apeigą, po jos visus giesmininkus su fakelais valtimis plukdant į salą. Taigi, nors jau buvo prietema, išsiruošėm to kalnelio apžiūrėti... Einam einam, žiūriu tamsoj - kažkas čia įdomaus. Tik žiū žiū... ogi žydkapiai!! Tokie seni, zlobni, su kriptom, kaip "Diablo II" trečiam lygyje :) Ale ir daug ten tų antkapių, visa kalva tarp pušų ir krūmų iškrypusiais dolmitais nusėta... Na tai, apeigos ten matyt nedarysim :) Bet pagal ten esančias maudynių ir šašlykinių pramogų vietas, matyti kad "gotų" Zarasuose yra (įdėjau į kabutes, jei kartais CaSSandra per rimtai sureaguotų).
Beje, kaip rašoma Vykinto Vaitkevičiaus knygoje "Aukštaitijos šventvietės", kaip tik ten kur gyvenom netoliese yra vieta, kur vaidenasi. Salelėje-seklumoje, katra iškyla tik sausringesniu metu, vadinamoj "Liūnu" (dar "Stoliku"). Juokavom, kad Zarasuose esam
gothic turistai, kurie ieško apsistoti vaiduoklių vietoje, o priešais langus - senos kapinės :))
Kitą vakarą pasiėmėm valtį ir visą salą apiplaukėm. Tam prireikė dvie su puse valandos. Gražu. Dar aplankėm šalia esančią Liepų salą, kur radom puikią vaizdingą vietą stovyklauti, bei buvusios sodybos pamatus. Pasak vietinių, ten gyvenes kažkoks žmogus, buvęs net tiltas iš Didžiosios salos, bet paskui tuos trobesius kažkas sudegino. Irkluodami matėm dailiai pasvirusį Mėnulio pjautuvą, Aušrinės žvaigždę, ir besitaškančius bebrus. :)
Jei bus noro, galėsiu sudėt foto ir filmukus.
O toliau kelionė plėtojosi į Antalieptę, Energetikos muziejų Degučiuose, Stelmužę, toliau Latviją, na dar vėliau Bauskę ir Pasvalį.
to be continued.
daba jau tingiu rašyt... o jūs skaityt :)
