gal tam yra atskira tema, bet čia tik statistika:
Cituoti:
Dėl didžiulės žydų emigracijos prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir ypač dėl to, kad negrįžo daugelis 1915 m. evakuotų į Rusiją žydų, jų skaičius Lietuvos respublikoje 1923 m. sumažėjo iki 153,7 tūkst. (7,6 proc. visų gyventojų). Nepaisant to, žydai liko gausiausia tautinė mažuma, vaidinusi svarbų vaidmenį šalies ekonomikoje. 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, 21,6 proc. visų žydų vertėsi amatais ir dirbo pramonėje (lietuvių – 4,2 proc.), 2,8 proc. – transporto bei ryšių sistemoje (lietuvių – 0,8 proc.), 30 proc. – prekyboje (lietuvių – vos 0,5 proc.), 6 proc. – žemės ūkyje (lietuvių – 84,5 proc.), 5 proc. buvo laisvųjų profesijų atstovai ir tarnautojai (lietuvių – 3,7 proc.), kiti – padieniai darbininkai, tarnai, bedarbiai ir pan. (p. 92– 93). Tačiau plėtojant Lietuvoje valstybinę kooperatinę nuosavybę ir einant į nežemdirbinius verslus lietuviams, žydų vaidmuo pramonėje bei prekyboje tarpukariu gerokai sumažėjo.
Cituoti:
Vis platesnį atgarsį įvairiuose lietuvių visuomenės sluoksniuose surasdavo Lietuvių verslininkų sąjungos, konkuravusios su žydų prekybininkais bei pramonininkais, propaguotas šūkis „Lietuva lietuviams!“, „miestų reformos“ (t. y. žydų išstūmimo iš verslų) idėja, raginimas nepirkti pas žydus; padažnėjo antižydiški išpuoliai – žydų mušimas, jų langų daužymas miesteliuose. Tačiau jokiu būdu negalima sutikti su D. Levinu, jog vyriausybės reakcija į antižydiškas akcijas „paprastai būdavo vangi arba jos visai nebūdavo“ (p. 138). Neįtikėtina, tačiau recenzuojamoje knygoje nė karto nepaminėta Antano Smetonos pavardė. O be reikalo! Juk nuosaikus nacionalistas, principingas „parla-mentarizmo“, t. y. politinės demokratijos, priešininkas A. Smetona išpažino ir gynė žmogiškąsias vertybes, smerkė rasizmą ir radikalųjį („zoologinį“) nacionalizmą, kvietė savo tautiečius neužsisklęsti vien lietuviškoje kultūroje, o perimti pasaulinės kultūros lobius, gerbti visų tautų bei religijų žmones. A. Smetonai galima prikišti daug ką, bet tik ne antisemitizmą.
