|
Kai visada prisimenu tokius panteonus ir kremavima, visada iskyla is atminties Ernestas Radzevicius, su kuriuo dar per viena Jore snekejom, kaip faina butu but sudegintam, kad niekam neuzimtus tos vietos po saule ir zemeje nereiketu vargti, tai jo likimas toksai buvo, viskas buvo ispildyta, tie jo norai, jo pelenys buvo isbarstyti. Kaip zmogus norejo, taip ir buvo padaryta. Todel as tikrai nemanau, kad tam zmogui buvusiam visvien.
Tie ratai ispudingi, dar tokiu mistiku pilna miskuose, tik globalizacija daro savo, tiesiami keliai, gelezinkeliai, elektros linijos, misko kirtimai, viskas niokojama. Idomiausia tai, kad paprastas kapiniu kryziu nuvartymas yra mirusiuju ir ju artimuju isniekinimas, o jau pilkapiu niekinimas nera isniekinimas, o tik paprastas pazeidimas. Labai keistai valstybe toleruoja tokius dalykus.
Ilgai diskutavome su Dr. V. Vaitkeviciumi apie baltu laidojimo paprocius senoveje, buvo kiles ir klausimas, kas laidodavo, kas atlikdavo apeigas, ka zmones dare ir kada dare. Reikia pripazinti, kad visgi senoveje zmones buvo protingi labai, nes vien sudeginti zmogu iki kauliuku, kad net jie trupetu, daugeliu atveju niekam nepavyktu, ir buvo zmones, kurie mokejo sukrauti lauza kaip aukstakrosneje, kad viskas pelenais virstu. Todel kazkokiu budu ir iskilo baltu mitologijoje ir giesmese, dainose toksai personazas dievo kalvio, kuris nukale saule, kursai padeda mirusiames ir tt. Taip taip, sventa kalvio pareiga nulydeti zmogu anapus, kartu su apraudotojom, kartu su sventikais. Niekas kitas nevaldo taip ugnies kaip kalviai, viena is seniausiu turbut profesiju. Jie ir apginkluoja, jie ir prie zemes ir buitiniu darbu pagelbeja, jie ir islydi mirusi degindami. Daugumoje pilkapiu kasinejant randama slako nuo lydymo.
Kitas momentas yra pelenu sluoksniai ant pilkapio arba salia jo. Tai irgi irodo, kad mirusieji buvo senoveje gerbiami, pirmiausia pelenu sluoksnis yra prie pacio palaidojimo pagrindo, tarsi ta vieta buna pries lydetuves isventinama, tuomet mirusysis palaidojimas, arba tiesiog karstinis kapas, arba degintinis, urnoje arba i duobele ileidziamas, ir tuomet uzpilamas ne kazkokiu moliu, o lengva zemele, zinot kaip sako, kad tebunie tau lengva zemele, ty smeliuku biriu uzpilama, o virsum pilkapio vel sventinama, ir tiap kiekvienais metais musu proteviai turbut susirinkdavo mineti su mirusiaisiais kazkurios dienos, nes susiformaves virsum pilkapiu arba salia pelenu sluoksnis byloja apie pastoviai darytus apredus cionai.
Taigi, lydotuves, budynes kaip sakoma, turejusios labai didele prasme kaip ir anuomet, taip ir siuomet. Prisiminkime siuolaikines krikscioniskas lydetuves, kai mirusysis apraudamas 3 dienas ir naktis, kai karsta gali nesti tik tam tikri asmenys specialiai sustoje, kai nesamas nabasninkas per langa, kai uzdegama sarvojimo vietoje zvake, viskas sventinamas, paskum inesamas mirusysis, paskum vel degama zvake, kad kaimo bobules ruosia viska, ir butinai sermenys turi buti, zemaitijoje isvis sermenu valgymas be stipriu gerimu kaip ir neegzistuoja. galima drasiai teigti, kad kazkada buvusi auksciausio lygio valstybine religija baltu tikejimas isliko po siolei mazai pakitusiomis adaptuotomis formomis ir susiliejo su krikscionybe, paversdamas ja kazkokia keista forma. Forma, kuri yra atitikmuo pries 1000 metu darytom apeigom, tik su kitokiais siek tiek zodziais ir kitokios spalvos apredais.
_________________
as jus labai myliu :)
|
