Jeph Jerman: kviečiant gyvosios gamtos balsu
Ben Brucato
Jeph Jerman gali būti apibūdintas kaip elektro-akustinės, eksperimentinės ar avantgardinės muzikos atlikėjas. Bet iš tikrųjų jis yra vedlys. Jeph moko klausyti gyvosios gamtos balso, o jo darbai parodo būdus kaip išgyventi kasdienybę naujai. Sykį klausytojui iš tiesų suvokus Jeph Jerman kūrinių ketinimus, gyvenimas nebebus toks pat kaip iki tol.
“Jei žmonės manęs klausia ką aš darau, dažniausia aš jiems atsakau, kad aš suteikiu šansą klausyti,” aiškina Jeph. “Klausymas man yra svarbus dalykas. Kas nutinka tuomet, kai mes klausome?”
Jis nekuria kompozicijų, labiau tiesiog gaudo ir keri aplinkos balsu.
“Jerman visų pirmiausia gaudo “atrastus garsus”, kuriuos mūsų ausys gali “įsijungti” kasdien, jei iš tikrųjų norime kiek sulėtinti tempą ir įsiklausyti... [Jis] atkuria priešistorinį metą, kai garsas buvo tyras ir neapdorotas.” Kaip pavyzdys – jo “sound diary” (“garso dienoraštis”) įrašas iš 1999 rugsėjo 15d. Jis aprašo field recording'ą, kurio metu buvo įrašytas kandis:
“Kandis gulėjo purve, sumišusiame su pušies spygliais netoli paradinių durų, nuolat plasnodamas savo sparnais. Įrašiau jo sparnų, besitrankančių į žemę/spyglius greta, garsą. Kandis vis plasnojo, pamažu vis lėčiau ir lėčiau ir taip kelias valandas. Įdomu ar taip jis pamažu išeidinėjo iš gyvenimo...”
Jeph naudoja field recordings įrašyti gamtos garsams, nepakeistiems ir natūraliems. Greta to jis naudoja rastus objektus – dažniausia kokios nors rūšies detritus – tam, kad užburtų ir įkalbintų jų unikalius balsus prabilti tiesiai klausytojui. “[Jeph] atkreipė dėmesį į akustinį grojimą natūraliais objektais – kruopščiai atrinktais akmenimis, kriauklėmis, vandens nugludinta mediena, šakomis, ankštimis ir pušų kankorėžiais,” ir “iš šių paprastų ir dažnai nepastebimų objektų, jis sumaniai išgauna dažnai netikėtus garsus.” Max Oelschlaeger savo “The Idea of Wilderness” rašė, kad “laukinė gamta ... prabils per žmogų, jei šis leis gamtiniam fenomenui turėti savo balsą. O tokiu atveju, kalba bus teisi, gyva ir organiška.” Jeph leidžia gamtai turėti savo balsą ir pateikia jį taip, kad jis atskiram klausytojui prabyla skirtingai. Kaip jis aiškina:
“Kai įrašas patalpinamas į kopijuojamą terpę, jis tampa intelektualine ir kitokia nuosavybe to žmogaus, kuris įrašo klauso. Ko gero prieinama prie to ar žmogus tiki objektyviu požiūriu ar ne. Aš – ne. Žinau, kad yra objektyvi realybė, bet žmogaus juslės dažniausia jai uždaros.”
Šiuo atžvilgiu Jeph yra tarsi šamanas, o jo muzika yra jo kalba. Tai, ką jis kuria mums, yra būdas patirti kiekvieną mūsų juslinio gyvenimo akimirką skirtingai – taip, kaip gyvena pats Jeph, kai, kaip jis aiškina, “mano gyvenimui garso takelio nereikia.” David Abram rašė apie šamanų svarbą sujungiant žmones su žeme, savo “The Spell of the Senuous”. Jis rašė, jog “pirminė tokių magų rolė ... yra elgtis kaip tarpininkams tarp žmogiškųjų ir daugiau-negu-žmogiškųjų sferų ... atsikratant jutiminio netikrumo ... nuolat tirpdant supratimo ribą tam, kad tiesiogiai susidurti, bendrauti ... su įvairiais nežmogiškais protais ...” Abram aiškina šios jungties svarbą - “patvirtinus, jog kiti gyvūnai turi savo kalbas, net šlamantys drebulių giraitės ar ąžuolyno lapai savaime yra tam tikras balsas, žodžiais žmonės sujungė savo jausmus ir besikeičiančius vietinės žemės garsus ir judesius, taip užtikrindami, kad jų pačių kalbėjimo būdas lieka susietas su krašto gyvavimu ...”
Jeph siekia eliminuoti save patį iš savo kūrinių ir klausymo potyrių tam, kad atkreiptų dėmesį į garsą, aiškindamas, jog “mintis, pavadinimu muzika nėra atskira nuo 'garso bendrai', tačiau mes patys taip padarėme, išgalvodami taisykles, pagal kurias muzika gali būti atpažįstama ar suprantama.” Turbūt geriausias būdas išvengti šių žmogaus sukurtų taisykliu – pašalinti žmogiškajį faktorių, jo ranką iš šios lygties. Tai, ką Jeph sąmoningai mėgina, rašydamas:
“Pradėjau rasti kelius kaip sumažinti savo kontrolę ties tuo, ką groju. Pradėjau suvokti garsą, kuris 'tiesiog įvyko' kaip žymiai įdomesnį nei tuos garsus, kurie turėjo būti ekspresyvūs. Tiesiog įsimylėjau labai tylius garsus ir pradėjau groti solo vien objektais, kuriuos radau gamtoje.”
Ką jis tokiu būdu įduoda klausytojui, yra kruopščiai atrinkta jausminė patirtis, kurios iš tiesų galima klausytis. Kaip Jeph aiškina, “muzika yra klausymęsi, ... visi garsai yra vienodi, tiesiog vibracija, o mūsų protai atskyrė vieną vibracijų dalį nuo kitų visų ir kitaip užvadino.” Muzika, Jeph'ui, yra nuosprendis, kurį savo kūryba jis mėgina pergalėti tam, kad būtų galima betarpiškiau patirti gamtą.
Per savo muziką, Jeph iššaukia mus nugriauti savo muzikos taisyklių supratimo barjerus. Tai atlikdamas jis atveda mus iki artimesnės jungties su gamta per garsą. Tačiau ši kelionė čia nesibaigia. Jeph nepalieka mūsų, kaip klausytojų, vien tik ties šiuo aspektu. Sykį apturime šią jutiminę patirtį, mes esame paliekami su dar didesne kova priešaky: kaip gi dabar mes suvoksime aplinką, nepažabotą garsinio supratimo taisyklių? < ... >
Jeph Jerman:
http://www.jerman.littleenjoyer.com/
