Šiaip šia tema domiuosi gan seniai, bo taip gaunasi kad jaučiu tipiška egzistencinį nerimą, mirties klausimu. T.y. kai artėji link 30 supranti, kad kaip po ir pikas prasidėjo tavo gyvenime po kurio bus jau tik nuolydis. O nuolydžio gale visiems žinoma kas. Todėl daug kas darosi beprasmiška, be vertės ir "koks to tikslas ? ". Žinoma tokie klausimai buvo kad ir paauglystėje, bet dabar jie įgauna tokį neišvengiamumo atspalvį.
Suprantu, kad mirtis yra tai kas neišvengiama, todėl tai tarsi turi būti naturalus kiekvieno žmogaus galas. Įsivaizduoju, kad jei gyvenčiau amžiais, tai irgi būtų absurdas (patiko Anos Rise romanai :) ). Vis dėl to, mirtis mano psichikoje dar nerado vietos.
Labiausiai sukrėtęs/patikęs kurinys šia tema (kad ir didele vakarų psichiatrijos mokslo kritika mirties klausimu) yra be abejo Stanislavo Grofo - The Cosmic Game: Explorations Of The Frontiers Of Human Consciousness (1998)
http://lib.ru/PSIHO/GROF/kosmi.txt arba "The Human Encounter With Death "
http://lib.ru/PSIHO/GROF/death.txt Žmonėms kurie domisi psichodelika, pačio autoriaus manau pristatinėti nereikia :). Žmonėms kurie negirdėjo apie šį psichiatrą - tikrai rekomenduoju.
O šiaip fig znajet. Iš vienos pusės krūva klausimų, iš kitos nemažai ir atsakymų. Tiek šventraščiuose, tiek visokiuose nuojautose. O kaip bus, neišvengiamai bus sužinota