Legendary Pink Dots Vilniuje 2004-10-29 Pink Dots vėl užbūrė Vilnių LPD magija vėl Vilniuje. Po itin įsimintino (ir, mano nuomone, vieno geriausių koncertų, kada nors įvykusių Lietuvoje) pirmojo LPD pasirodymo Vilniuje prieš kelis metus ši naujiena atrodė beveik neįtikėtina. Vėliau kartu su džiaugsmu atėjo ir savotiškas nerimas visgi po to didžiulio pirmojo įspūdžio prieš kelis metus kitas koncertas galėjo nuvilti. Užbėgdamas į priekį galiu pasakyti, kad baimintasi buvo veltui LPD nėra ta grupė, kurios koncertus galima kategorizuoti į gerus, geresnius ir geriausius. Jie skirtingi, tačiau lygiai tokie patys stiprūs patyrimai. Penktadienį undergroundo bastionu pastaruoju metu tapusiame Mulen Ruže renkasi itin įvairi publika - gotai, metalistai, hardkoro scenos atstovai, rimti dėdės, nežinia, iš kur sužinoję apie LPD, televizijos veidai. Panašu, kad LPD sugeba pataikyti į pačius įvairiausius visuomenės sluoksnius. Ėjimą link salės, kur tuo metu jau groja A20D, sustabdo prekystalis, nukrautas LPD įrašais. Ne pernelyg gerai žinantiems šios grupės diskografiją turėjo kilti tikrai nemažas galvos skausmas, kuriuos CD pasirinkti visgi virš 50 kompaktų sąrašas atrodo gana įspūdingai. Ne ką gali padėti ir kompaktų pardavėjas, į klausimus apie konkrečius kompaktus atsakantis daugmaž tą pačią frazę: Na, šito kompakto aš negirdėjau. Beje, šįkart nusivylę turėjo likti tie LPD fanai, kurie atsimena per pirmąjį LPD koncertą Vilniuje parduodamų kompaktų kainas. Taip, tada jie kainavo 20 litų. Šįkart 50. Ir kas čia keisto? Norėjote Europos Sąjungos štai ji su europietiškomis kainomis, ir nėra ko skųstis. Kita vertus, ir LPD nariai, tąkart galiausiai išvertę litus į savo pinigus už parduotus CD turėjo suprasti, kad, švelniai tariant, kiek apsigavo. Nors pagrindinė koncerto žvaigždė neabejotinai buvo LPD, prieš juos groję lietuvaičiai irgi sulaukė pagyrų. A20D industrinis teatras - visiška psichodelika, avangardas. Tiesa, manau, kad daugelis taip ir liko nesupratę, ką jie norėjo pasakyti, bet faktas, kad buvo įdomu. Manau, apie juos dar išgirsime ne kartą. Po šių eksperimentų scenoje - Girnų Giesmės. Kaip po to sakė vienas kolega, "panašu, kad Girnų Giesmės vis labiau juda link grožio". Išties, šįkart Girnų Giesmės grojo galbūt skaidresnę nei įprasta savo programą. Vientisas, ambientinis garso srautas, meditacija, - neabejotinai tai yra geriausias ambiento kūrėjas Lietuvoje. Ir ne tik Lietuvoje - manyčiau, kad ir užsienio meistrai turėtų nemažai ko iš GG pasimokyti. Tai paliudijo ir LPD garsų meistro Silvermano žodžiai po koncerto. GG pasirodymas baigiasi taip pat netikėtai kaip ir prasidėjęs, ir belieka tik pasakyti, kad buvo puiku. Manau, kad kitą savaitę festivalyje Lenkijoje GG tikrai bus pastebėti. LPD pasirodymas startuoja paprastai, be didesnių įžangų ar pompastikų. Jie išeina į sceną, ir teatras prasideda. Beje, keistas reginys Mulen Ružo salėje prie scenos surikiuotos kelios kėdės, kurios tuoj pat užimamos. Žinoma, jau nuo pirmų koncerto minučių visas dėmesys - į pagrindinį LPD šamaną - Ka-Spelį, besitaisantį ilgą aplink kaklą apvyniotą šaliką, akis slepiantį po tamsiais akiniais ir scenoje tradiciškai vaikštinėjantį basą. Darkart tenka nusistebėti, kaip Ka-Spelis sugeba perteikti tą šiltą, paslaptingą ir intymią atmosferą. Ar tai būtų nostalgiški, ramūs kūriniai, ar apokalpsiniai pranašvimai, Ka-Spelis visa tai perteikia maksimaliai įsijautęs, dainuodamas taip, tarsi tai darytų pirmą ir paskutinį kartą. Iš pradžių LPD groja kūrinius iš savo naujųjų albumų (pastaruoju metu LPD įprato leisti ne po vieną, o iškart po du naujus diskus), kurių daugelis publikai turbūt dar nėra žinomi, ir daugiausia reakcijos sulaukia ankstesnės kūrybos dalykai. Štai Blacklist, štai The Golden Age pažiba - skaidrus The More It Changes, o publika galutiniai užhipnotizuojama, kai grojant Soft Toy iš paskutinio LPD albumo saksofonistas nušoka į publiką. Šis jo triukas tiems, kurie buvo pirmame LPD koncerte Vilniuje, jau žinomas. Bet ir toks pats efektingas - savo triūba jis tiesiog atakuoja priekyje susispietusius žiūrovus. Ne ką mažiau efektingas ir Silvermano grojimas atrodo, kad jis su savo įrenginiais (kuriuos dar prieš koncertą Girnų Giesmių meistras Liukas apibūdino kaip visiškai nerealius) ne groja, o tiesiog buria. Silvermanas aplink savo aparatą šoka, sukasi, įnirtingai daužo, ar svajingai liečia publikos akyse vyksta savotiška elektroninė misterija. Žinoma, viso ko priešakyje pats maestro Ka-Spelis. Kaip visada, lėti, hipnotizuojantys judesiai, tarsi pats LPD vokalistas sunkiai brautųsi per erdvę, kurioje jis tuo metu yra. Tuo metu saksofonistas paima kažkokį keistą pučiamąjį įtaisą. Kosminis, ne kitaip. Šou tęsiasi. Užsimiršta net ir amžinoji Mulen Ružo salės problema džeržgiančios lubos tiesą sakant, LPD atveju garso kokybė toli gražu nėra pagrindinis dalykas, kur kas svarbesnis yra jausmas ir burtai, į kurių voratniklį sugeba įvynioti LPD. LPD išeina iš scenos, tačiau publika, be abejo, nė nemėgina pasimauti tokiai apgaulei nuo rėkimo, trypimo kojomis, regis, tuoj išgriūs sienos. "Edvardai, grįžk", rėkia kažkas salėje. Ir jie sugrįžta. Sugrįžta tam, kad, bent jau mano nuomone, sugrotų bene geriausią koncerto dalį ilgas pulsuojantis gabalas, manau, į transo būseną įvedė didžiąją dalį salės. Galvą prie scenos krato net ir Jonas "Zarraza". Silvermanas suka sunkiai suvokiamus elektroninius ratus, iš Ka-Spelio veido matyti, kad jis kažkur yra, bet tikrai ne šitam laike, ne šitoj erdvėje. Ratas sukasi nesustodamas, ir atrodo, kad galbūt tai ir bus vienas iš tų legendinių LPD koncertų, kurie trunka keturias valandas:) Tačiau viskas nutrūksta pakilus į aukščiausią laipsnį. Iš ekstazės žemyn. Vėlesni raginimai LPD dar kartą išeiti į secną jau jokių rezultatų neduoda, o netrukus į sceną išėjęs Ugnius praneša, kad sustreikavo kažkokia LPD aparato dalis (sudegė gitaros stiprintuvas - ugn past.). Tiesą sakant, tai nei kiek nestebina. Keista, kaip šias LPD psichonautinės energijos iškrovas jų aparatai išvis išlaiko. LPD pasirodymui pasibaigus, ekstazėje pabuvoję žiūrovai net nebando skirstytis koncerto aptarimus bando nutraukti tik rūbinės vaikinukas, kartas nuo karto perbėgantis per barą ir kategoriškai pareiškiantis, kad jis jau eina namo ir kad striukių vėliau nebeatiduos. Vėliau šalia baro pasirodo ir patys renginio herojai LPD muzikantai. Ka-Spelis atrodo kiek sutrikęs ir nespėja duoti autografų visiems norintiems (pirmose gretose matyti Bluvšteinas ir Užkuraitis), saksofonistas žvaliai klausinėja jį apspitusių merginų vardų, o man mėgina aiškinti kažkokią sunkiai suvokiamą teoriją apie jo solinio albumo koncepciją, iš kurios galima suprasti, kad vyrukui stogas iš tiesų gerai nuvažiavęs. Silvermanas kultūringai gurkšnoja kažkokį spiritinį gėrimą ir giria Girnų Giesmių setą. Viskas baigėsi. Pagrindinė daugelio koncerto dalyvių pokalbių tema ar šis LPD koncertas visgi buvo geresnis pasirodymas nei prieš kelis metus? Nesiimu spręsti. Faktas, kad tai buvo KITOKS koncertas. Vien jau dėl to, kad šįkart LPD pristatė kiek kitokio pobūdžio albumus nei praėjusį kartą kiek mąslesnius, ne tokius energingus. Tačiau faktas tas, kad LPD - viena tų nedaugelio grupių, kurias galima stebėti daugybę kartų, nes jie atskleidžia vis kitą savo kosmoso dalį. Manau, kai jie čia gros kitą kartą, mūsų laukia dar kitokia kelionė. "And the more it changes, the more it stays the same".
Pradejo ex-naj projektas APVALUS (ar Apskritai, Apvaliai? - nebeimanoma suprasti :) Ekvilibruojantis traskantis ambientas su giluminiu melodiju guseliais ir karts nuo karto paklibinamu shtekeriu kibirksciavimu. Video projektorius be PERSTojo rodo oru praneseja ir Lt zemelapi su saulutemis ir debeseliais. Pats tas i savo sterble pilant "Ragucio" bieriu (jis valdo, nes "Svyturys" dabar popsnia!:) ir laukiant kuomet is tu debeseliu pasipils zaibai. O jie ta vakara tikrai pasipyle, patikekit.
|