| Baro interviu 2d < atgal
- Pernai metų pabaigoje Lietuva išvydo lavondėmes. Ką galėtum pasakyti apie šį naują albumą? Jis panašus į labiau rinkinį geriausių IVTKYGYG gabalų? Kodėl "Lavonų" turinį sudaro būtent šios dainos ir kiek iš jų yra visiškai naujos? Baras: Lavonai. Jie supa ir skverbiasi į mane. Jų čia aplink tūkstančiai Dominikonų triaukščiuose rūsiuose. Aš negyvas juose - jie gyvi manyje. Todėl ir sukurta smagi daina "Lavonai", bei CD pavadinimas, kuriame yra fifty-fifty (perpus) naujų ir senų šmotų. Aš visiškai nemąstau, kad tai rinkinys vien dėl to, kad 1-ajame CD nieko panašaus nėra. "Lavonuose" visos 14 dainų yra su vokalu ir nei vienos insturmentinės kompozicijos. Todėl jis gaunasi konkretesnis - atspindintis muzikinę-vokalinę grupės pusę. Ir tegul liaudis žino, kad I.V.T.K.Y.G.Y.G. gali įrašyti kitą CD - absoliučiai nepanašų į šį. O po kol kas "Lavonai" yra lavonai - ir tai gražu. "Ir visa tai kas yra gražu yra gražu". Būk šalia. Klausyk "Lavonai". Tapk lavonu. Leisk jiems išplauti savąsias smegenis ir suvoksi "visišką viską". - IVTKYGYG diskografijoje per 13 metų tai tik antras pilnas albumas. Dar būta keletos kasečių, kurias mažai kas išgirdo. Kodėl IVTKYGYG turi tiek mažai įrašų? Sunku groti avangardą ant Lietuvos ar tiesiog užtenka šyzos gyvai? Baras: Užtenka šyzos gyvai. Nunešėm CD į 3 radijo stotis. Tyla. Tai ne radijui ! Todėl aš jos ir neklausau - tiesiog vėmiu. - Gan dažnas Tavo kuriamų dainų tekstų personažas yra šuva. Au-au-au ! bet ne miau! Ar turi su šią gyvūnų paderme kažkokį ypatingą ryšį? Baras: Au-au-au - nekenčiu. Miau - myliu. Dainose dominuoja šuo todėl, kad aš labai ir labai daug kalbu apie tai, ko nekenčiu. Apie tai kalbu ir iš geros, ir iš blogos pusės. O ką myliu - tai tiesiog myliu. - Dar vienas pastebimas dainų simbolis - žuvys. Jos video projekcijoje atrodo įspūdingai . Ar žuvys kvepia apokalipse? Baras: Na, ką aš galiu apie žuvis pasakyti, aš gi nedalyvavau tada grupėj. Aš gi buvau pasitraukęs, ir be manęs tada visi darė ten tas žuvis, aš net nežinojau. Jos įplaukė kaip pakaitalas vietoj Baro. Aš taip pat pamačiau, kaip ir tu. Man žuvys neegzistuoja. Aš tik mėgstu jų lavonus valgyti. Tada manęs pusantrų metų grupėje nebuvo.
- Tuomet, kas Tau egzistuoja? Kokie gyviai Tau labiausiai patinka? Baras: Nu, tai katinai! Dar varlės. Oi, varles mėgstu ! Valgiau kažkada tai, Tuloj - nebuvo ką valgyt, tai ten nuėjom į mišką, - žiūrim, poruojasi, po dvi, po tris šokinėja... Op-op, kojytes, šlaunytes, ant laužo ir niam-niam. Labai skani, tokia tvirta, kieta mėsa. O kai valgyt nieko nėra, tai išvis auksas. - O kur Tu toliausiai buvai nusibeldęs? Baras: Toliausiai, tai į patį patį Sibirą, ten kur jau medžiai beveik neauga. Kur kaliniai laikomi, padarę sunkius nusikaltimus... - Sėdėjai? :) Baras: Ne, lankiau draugus. Ir nusitrenkiau į tokius kraštus, kur pats paklaikau. Na, bet ten vanduo koksai, ką tu! Už veidrodį didesnis įspūdis. O šiaip tai ten apart meškų, vandens veidrodžių ir kalinių, daugiau ten nieko nemačiau. Bet ten jau buvo toli toli už Maskvos ir tiesiai tiesiai į ledynus, cha... Net nežinau, kaip ta vietovė dabar vadinasi. - Grįžtant prie lavonų, noriu paklausti - ką manai apie lietuviškas laidotuves? Baras: Laidotuvės - tai gerai. Aš dažnai savo sapnuose laidoju save. Tampu lavonu ir toliau sau gyvenu. Ir svajoju kiekvieną vakarą gultis į karstą, o ne į lovą. O jeigu taip rimtai, tai aš miriau 1954.05.10. Lietuviškos laidotuvės - tai turbūt lietuviškas ritualas (su ašaromis ir šnapsu). - Barai, Tu kada nors mirsi? Baras: Mirsiu. Tai įvyko (kartoju) 1954.05.10. Barai, tu kada nors gimsi ! Žinoma. Lavoninėj prieš skrodimą. - Koncerte sakei, jog lipsi dainuoti pas savo dievus. Kas tai per dievai ir kaip dažnai Jūs susitinkate? Baras: Mano dievai - tai aš pats, tik kitoje būsenoje. Tada aš nieko nematau, nieko negirdžiu, bet dainuoju - ir aš dievai. Skraidau keliose erdvėse vienu metu. Bet apie tai nenoriu plėstis. Mirtingieji ir taip los kaip šunys, - Baras dūrą stumia. Tegul. Jų toks šuniškas gyvenimas, tegul jie žino tik apie ėdimą ir šikimą. O aš skraidau ir nežinau, ar dabar aš dainuoju, ar miegu, ar tiesiog drožiu. Kiekvienas būkime savimi ! - Kiek metų Tavo žymiąjai barzdai? Ar kada teko ją skustis? Ar turėjai dėl jos... problemų? :) Baras: Barzda. 1980 m. buvau ją pametęs. Dėl meno. Teko vaidinti paną. Tai užfiksuota fotografijoje. Filmas vadinasi "Jo ieško". Tai apie plaukų problemą. O nukentėjo barzda. Ko nepaaukosi vardan meno ! Barzdos problema yra vienintel ė. Pasigeriu aš - pasigeria ir jinai.
- Koks kietas buvo Baras 1980-aisiais? Baras: Jo, klausimas... Kietas... Paprasčiausiai tuomet sau galbūt viską leisdavai. Viską, kas šauna į galvą. Kai dabar girtas vat pamyži ant kampo, tai ir visas tavo kietumas. O tada buvo šyza, tikrai šyziniai metai, kaip sakoma, tokie kur išeini po senamiestį vaikščioti su didžiulėm pagalvėm, pusė metro ant pusė metro, - žmonės žiūri, rodo tau pirštu prie smilkinio, - bet tau vienodai rodo, jie paprasčiausiai neegzistuoja. Ir, kas svarbiausia, kažkaip milicija nekreipdavo į tai dėmesio. Turbūt jau mane gerai žinojo ir, taip sakant, praleisdavo mane su raudonom pagalvėm. O jei būtų kitos spalvos, tai gal būtų ir susėmę.
|
