Industrial savy talpina muziką, technologijas, moxlą, literatūrą ir bet kurį kitą meną – tarpdiscipliniškumas šioje subkultūroje gyvybingesnis nei bet kurioje kitoje. Tačiau svarbiausia vis tiek lieka muzika. Juo labiau – muzika, kuri sunkiai įsivaizduojama bet kurioje kitoje kultūroje – garso šaltiniu čia gali tapti mašinų gausmas, akmenys, plienas, bet kas. Įprasminta gali tapti bet kuri aplinkos dalis, ir industrial kūrėjas bet kam gali suteikti prasmę, bet kas gali tapti įkvėpimo šaltiniu.

Muzikinėje plotmėje industrial kūrėjai eina iki extremalios ribos, taip ir jų koncepcijos, ideologija dažnai balansuoja ties ta riba, kuri “įprastinės” kultūros atstovams gali pasirodyti “peržengianti ribas”. Pavyzdžiui, noise kūrėjams visada imponavo serijiniai, ritualiniai žudikai, tokie veikėjai kaip Charles Manson tapo kultu net ir neofolk scenoje, o to paties Charles Manson pasisakymai net leidžiami CD formate.

Industrial kūrėjai mielai leidžiasi į tokias juodas ir visuomenės vengiamas temas kaip pornografija, experimentai su žmonėmis ir gyvūnais, psichinės ligos, patologija (čia itin pasižymėjo grupė SPK), - visi šiuolaikinės visuomenės nuopoliai industrial kultūroje tampa akivaizdūs. Daugelio industrial menininkų veikla gana drąsiai galėtų būti siejama su kultūrinio terorizmo koncepcijom, ir todėl dažnai tampa nenuostabu, kad kai kurie atlikėjai dėl savo kūrybos sulaukia “švarios” visuomenės persekiojimo.

Plačiajai auditorijai industrial dažnai yra visiškai nepriimtina ne tik dėl šių koncepcijų, bet ir dėl pačių performansų. Užmirškite roko koncertus, kurie skirti atsipalaiduoti nuo darbo. Industrial performansai nepasiruošusiems žmonėms gali tapti tikru išbandymu – dažnai tokie pasirodymai tampa triukšmo siena, atakuojančia pasąmonę ir vedančia ją iki paskutinės ribos. Ne veltui kai kurie kritikai tai lygina su narkotikų sukeliamu “bad trip”. Tačiau kartu tai – tiesus raktas į pasąmonę, smegenų išvalymas ir extazė.

Industrial taip pat propaguoja gyvenimo būdą, kuriame abejojama visomis visuomenės normomis ir vertybėmis. Ši filosofija gana paprasta – tu privalai atverti savo protą ir jausmus, suprasti, kiek individas turi galimybių, kaip gali jas panaudoti ir jokiu būdu nemėginti užgniaužti jų savyje. Todėl nenuostabu, kad industrial scena yra itin įvairi ir tolerantiška tiek religijoms, tiek sexualumui, psichiniams "nukrypimams", ir bet kuriai kitai sročiai – žmogus pats, nesivadovaudamas jokiomis viešai priimtinomis normomis, pasirenka savo kelią. Galbūt būtent dėl to industrial scena taip sunkiai ir telpa į konkretesnius apibūdinimus ar rėmus.

Dadaistų ir siurrealistų mintys puikiausiai atsipindėjo ir prancūzų rašytojų kūriniuose (pavyzdžiui, Lautreamont kūriniai vėliau tapo ypač mėgstami tarp industrialistų, o vienas iš jo herojų grafas Maldoror tapo dažnu personažu Current 93 dainose).

Industrial judėjimui neabejotina įtaką turėjo ir septintajame dešimtmetyje JAV susikūręs Fluxus judėjimas, kurio vienas pradininkų buvo ir lietuvis Jurgis Mačiūnas, skelbęs antiburžuazinę ideologiją.

Iš kultūrinių-socialinių judėjimų turbūt reikėtų paminėti dar ir bitnikus, - bent jau dėl vieno iš šio judėjimo veikėjų – William Burroughs. Šis rašytojas išrado literatūrinę cut-up technologiją, kuri vėliau tapo samplavimo pagrindu. W.Burroughs įtaką savo kūrybai yra minėję tokie atlikėjai kaip Coil, Ministry ir Throbbing Gristle.

Throbbing Gristle

Reikėtų dar paminėti ir Ken Kesey, kuris ne tik išpopuliarino LSD, bet ir sukūrė savo performansų grupę “Pranxters”, - su ja blaškėsi po Kaliforniją ir nuovokos neturintiems amerikiečiams demonstravo haliucinacijų pripildytus siurrealistinius perfomasus.

Europoje taip pat kūrėsi panašios perfomansų grupės – vienoje jų, “The Exploding Galaxy”, dalyvavo ir Genesis P-Orridge, vėliau sukūręs grupę Throbbing Gristle ir tapęs tikru industrial krikštatėviu.

Triukšmo kaip muzikinio instrumento idėją pirmas iškėlė italų futuristas Luigi Russolo, kuris 1913 metais paskelbė savo mainfestą. Jis rašė: “XIX amžiuje, išradus mašinas, gimė Triukšmas. Dabar Triukšmas triumfuoja ir vadovauja žmonių jutimams”. Prieš porą metų iki šio manifesto panašias mintis kėlė ir kompozitorius Balilla Pratella. Tuo metu kai kurie kompozitoriai savo kūryboje jau ėmė naudoti disonansą ir visiškai naujais būdais naudojo tradicinius instrumentus.

Tačiau svarbiausią reikšmę industrial muzikiniam vystymuisi turėjo šeštajame dešimtmetyje išrasti sintezatoriai. Pirmaisiais roko muzikantais, panaudojusiais sintezatorius, galima laikyti Grateful Dead ir Praxters (1964), Can (1966) ir Frank Zappa (1966).

Septintojo dešimtmečio viduryje Europoje ir JAV jau vystėsi muzikinė scena, kuri vėliau peraugo į industrial. Visų pirma, tai buvo europietiškas progressive rock, o ypač Vokietijoje atsiradęs kraut-rock, kurio pagridniniai atstovai – Can, Faust, Tangerine Dream, Klaus Schulze. Be šių vokiečių kūrėjų, kurių įtaka industrial istorijoje neabejotina, dar reikėtų išskirti psichodelikus Pink Floyd, Hawkwind, kur, beje, grojo ir Lemmy iš Motorhead (na, Lemmy, aišku, būtų sunkoka įsivaizduoti kaip industrial pradininką), Robert Fripp, kuris iki šių dienų kuria stebėtinai puikius ambient projektus, ir, žinoma, Brian Eno. Aštuntajame dešimtmetyje iškilo ir dar keli svarbūs muzikantai – gitarinį noise išgavę The Residents, beveik ambient’inę muziką kūrę Sand bei Kraftwerk, kurie iki šiol vadinami bent kelių muzikinių stilių pradininkais.

Tikrąja industrial pradžia galima laikyti 1974 metus, kai susikūrė grupė COUM Transmissions. Jos įkūrėjai – tas pats Genesis P-Orridge bei Cosey Fanni Tutti. Abu jie įrašė soundtrack’ą, pavadintą “Throbbing Gristle”, o vėliau prie šių novatorių prisijungė ir Peter Christopherson (dabar geriau žinomas kaip kūrybinis Coil bendradarbis) bei Chris Carter. 1974 metais susikūrė dar viena superreikšminga industrial grupė - Cabaret Voltaire.

Provokatoriai COUM Transmissions visuomenę periodiškai įstumdavo į tikrą šoką. Itin įsimintina buvo jų 1976 metais surengta paroda “Prostitute”, kurioje demonstruoti tamponai, kruvini drabužiai, orgijų, lytinių organų nuotraukos ir viską vainikuojantis grupės moto: “We guarantee disappointment”, kuris puikiai atspindėjo grupės tixlus. Grupė aktyviai domėjosi Aleister Crowley, Charles Manson veikla, o muzikantų kelionės po serijinių žudikų įvykdytų žmogžudysčių vietas sukėlė ir teisėsaugos organų susidomėjimą.

1976 metais gimė ir industrial pavadinimas – jo autorius vėlgi Genesis P-Orridge, įkūręs firmą “Industrial Records”. Nors šis pavadinimas buvo ironiškas, šaipantis iš muzikinės industrijos, viename interviu muzikantas sakė, jog jiems tada imponavo industriniai pramoninių rajonų vaizdai. Netrukus “Industrial Records” išleido Throbbing Gristle albumą “Second Annual Report”, kurį galime laikyti industrial stiliaus pradžia. Greitai industrial kūrėjų buvo jau visame pasaulyje – Boyd Rice su NON kūrė JAV, SPK – Australijoje, Einsturzende Neubauten – Vokietijoje, Merzbow, neseniai grojęs ir Vilniuje – Japonijoje.

Psychic TV

Tuo tarpu Genesis P-Orridge su P.Christopherson sukūrė grupę Psychic TV bei anti-religinę sektą Thee Temple Ov Psychic Youth. Šios sektos veikla vėliau industrial judėjimui turėjo ne itin malonių pasekmių – ji buvo apkaltinta satanistiniais ritualais, Genesis netgi buvo priverstas emigruoti iš Didžiosios Britanijos, o šios sektos veikloje trumpai dalyvavę David Tibet (iš Current 93) bei John Balance (iš Coil) ilgą laiką buvo sekami policijos. Tiesą sakant, nei vienas iš šių muzikantų Psychic TV veiklos neatsimena itin maloniais žodžiais. Tačiau būtent Psychic TV per įvairias mutacijas davė pradžią tokioms grupėms kaip Current 93 ir Coil.

Coil

Galutinai apie pirmojo industrial etapo pabaigą paskelbė grupė SPK, 1982 metais pareiškusi, kad dabar mes jau gyvename post-industriniame pasaulyje. Jų manifestas apie tai, kad nebėra vientisos kultūros, o visos kultūros tik simuliuoja viena kitą, labai panašios į tokių postmodernistų filosofijos genijų kaip Jean Baudrillard mintis.

Be jau minėtų grupių, iš klasikinio industrial kūrėjų dar reikėtų išskirti Laibach, Whitehouse, Nurse With Wound, Clock DVA, Z‘ev, Rhythm & Noise, AMM.

Laibach

Bet kokiu atveju, dabar industrial tyrinėtojai išskiria šiuos pagrindinius muzikinius porūšius:

Šio stiliaus pagrindas – grojimas perkusiniais instrumentais. Kartais šio stiliaus atlikėjai kaip perkusinius instrumentus naudoja ir ne visai įprastus daiktus – pavyzdžiui, metalines konstrukcijas ar tuščias dėžes. Bene žymiausi šio stiliaus atlikėjai – anxtyvieji Einsturzende Neubauten bei Z‘ev.

Einsturzende Neubauten

Laisvomis improvizacijomis paremtas industrial, pakanakamai chaotiškas ir retai aptinkamas "gryname“ pavidale. Šiam stiliui būtų galima prsikirti daugelį Throbbing Gristle įrašų, o taip pat ir AMM kūrybą.

Bene labiausia diskutuotinas stiliaus apibrėžimas, nes dabar jam priskiriama vos ne visa gotikinė muzika, kurioje ne tox ryškus roko muzikos pradas. Iš pradžių šis pavadinimas dažniausia buvo taikomas Laibach muzikai, o ideologiškai buvo artimas dark ambient. „Grynajam“ darkwave buvo priskiriami ir tokie atlikėjai kaip Deutsch Nepal ar In Slaughter Natives, nors jų muzika tarpusavyje yra pakankamai skirtinga. Dabar dažnai darkwave pavadinimas skirtas apibūdinti šaltą, ypatingą skambesį ir yra daugiau ideologinis, o ne muzikis terminas.

Dar dažnai vadinamas apocalyptic folk, dark folk. Europietiško folkloro ir industrinės muzikos mišinys. Dažnai lemiama būna ne muzikinė struktūra, o estetika ir ideologija. Tipiškais atlikėjais galima būtų laikyti Fire + Ice, Sol Invictus, "viduriniojo“ laikotarpio Current 93 bei Death In June.

Boyd Rice

Su industrial dažniausia siejami mimimal techno, idm bei daugybė kitų stilių. Nors muzikos kritikai iki šiol ginčijasi, iš kur kilo techno, tačiau akivaizdu, kad anxtyvosios industrial grupės tikrai turėjo tam didžiulį poveikį. Tai aišku tokių grupių kaip Plastikman, Aphex Twin ar Pan Sonic kūryboje.

Taip pat dažnai industrial kritikai grupes linkę kategorizuoti pagal firmas, kuriose leidžiami atlikėjų albumai. Pavyzdžiui, galima kalbėti apie tam tikrą Cold Meat Industry, Ant-Zen skambesį, o vienu metu itin reikšmingi Didžiosios Britanijos scenoje muzikiniai atradimai buvo daromi World Serpent Distribution firmos grupių, kuriose grojo daug tų pačių narių ir dėl to formavosi ypatingas savotiškas skambesys. Tačiau dėl ne itin sąžiningo pastarosios firmos vadovų elgesio World Serpent Distribution įtaka pastaruoju metu itin greitai mažėja – užtenka išgirsti tokių buvusių šios firmos atlikėjų kaip Death In June, Boyd Rice ar Legendary Pink Dots pareiškimų. Iš jų akivaizdu, kad kai kam kadaise visišku underground’u buvęs industrial tapo neblogu pasipelnymo šaltiniu.

Legendary Pink Dots