Mountainrock trys
textas: skr

Dešimt metų A.Šančių roko scenai – ne tik puiki proga bumbtelti su didesniu nei vienos ar dviejų grupių koncertu, bet ir gera proga susikviest visus geriausius rock scenos atstovus ne tik iš Šančių, bet ir iš viso Kauno ar Lietuvos. Deja, visi būtų netilpę, visų ir nereikia.

Tačiau dešimt metų ir išties nemažas grupių skaičius – kelia pagarbą rajonui ir jame gyvenantiems muzikoriams. Šiaip labai geru vardu nepasižymintis rajonas už geležinkelio stoties tautiečių akyse įgauna visai kitokį, teigiamą įvaizdį, kartu pagerindamas ir viso miesto vardą. Galime drąsiai įsivaizduot, kaip po dvidešimties metų, ant geležinkelio bėgių susėdę penkiasdešimtmečiai, gerdami pigų alų ir tik iš įpročio kabinėdamiesi prie tradiciškai stoties rajone migruojančių kekšių, prisimins gerus senus laikus ir šančių rokerius... kaip dabar tai daro aplink Žaliakalnio turgų beslampinėjantys nusmurgę intelektualai, prisiminę Žaliakalnio vilkus...

Bet užmirškime oficialiai skelbtą progą. Niekam ji neįdomi, lygiai taip pat kaip ir niekam neįdomu, ar žemaičiai yra labiau užsispyrę už dzūkus ar ne, ar Gandrališkės turės daugiau dangoraižių nei Gintariškės ar ne... Nelyginsime smėlio babkių, kuri gražesnė, kuri aukštesnė... Esmė ne tame, kad tautiečiai žaidžia. Svarbiausia įvertinti tai, kaip kūrybiškai ir kokybiškai jie žaidžia.

Grįžtant prie festivalio Mountainrock 3, tenka pripažint, jog visuose kitų websaitų report'uose padaryta išvada, jog šis festivalis buvo pats geriausias, yra teisinga. Kokybiškiausiai organizuotas, išties tinkanti erdvė rocko scenai, gerai parinktos grupės, graži proga, geras garsas, nebrangus alus, pažįstami veidai, gera atmosfera, ramūs apsauginiai, raudoni karšti čili pipirai tarpuose ir ekranuose... ir tt. Žodžiu festivalis buvo išties geras. Geriausias iš trijų.

Tačiau būkime bjaurūs ir ieškokime prie ko prisikabinti. Nes nesu Xess palaikymo grupės lyderis, rankoje mosikuojantis sintetiniais bantikais, ar Mountainside fan-klubo narys, atsimenantis tik vieno gabalo priedainį. Nes visad kažkas turi būti nepatenkintas :) Tipo, kad nepriprastų prie glostymo ir neišpuiktų organizatoriai ar muzikantai.

Ką simbolizuoja šie dešimt metų? Galime rasti daug teigiamų dalykų. Ir neigiamų. O gal tiesiog vertų dėmėsio pastebėjimų. Bet štai kas labiausiai išsiskyrė šiuose 10 metų ir šiame festivalyje – vienų amžinas pastovumas ir kitų amžinas nepastovumas.

Per dešimt metų galime rasti skirtingų pavyzdžių. Pavyzdžiui imkime Xess. Pradžioj buvo Smolder, po to atsirado Liūnuosna, sunykus liūnui, gimė Xess. Pagaliau nesenai grupė įsitvirtino vienu veidu, tada nusprendė panaikinti žavųjį moterišką bruožą... Keitėsi vardas, keitėsi grupės stilius: nuo gothic metal iki electro/cyber goth ar kaip ten jį iki industrial metal... Žodžiu, trys-keturios grupės vietoj vienos ir dar begalė stilių. Ryškus grupės veidas su ryškiais muzikiniais bruožais, ane? Šiek tiek ironijos balse, bet ir turbūt pagarba, jog nebijoma spjauti į tai, kas buvo daroma, jog ieškoma tai, kas madinga ir kas patinka ne tik patiems muzikantams, bet ir publikai.

Tuo tarpu visiška priešingybė – festivalio šeimininkai Mountainside. Stabilumo įsikūnyjimas. Turbūt daugeliui teko matyti holivudinius filmus, kuriame vaizduojama baisi americos ateitis, kurioje nebeliko nei miestų, nei žmonių. Dažniausiai tokiu atveju parodydavo dykumą ir tik iš po smėlio išlindusį Laisvės statulos fakelą, simbolizuojantį didingą bet liūdną americos istoriją... Turbūt Kauno rockerių tokis simbolis būtų iš po smėlio išlindusi magnetola ir vos pro surūdyjusias kolonėles su trūkinėjimais prasiveržiantis gabalas apie vargšę Birutę... Galite tai priimti kaip komplimentą, galite tai priimti kaip traukimą per dantį.

Šiuo atveju sunku ką pasakyti apie Angį. Jie vėl išdygo ir vėl, spėju, taip pat dings. Pastoviai nepastoviai pasirodanti grupė, bet stabiliai galingai garsiai sugrojanti ir stabiliai tyliai dingstanti.

Apie grupę K.A.N.G. pats stabiliai nerandu ką pasakyt. Labai norėčiau jiems kažką pasakyt gražaus arba bjauraus, bet jie niekaip neužkabliuoja. Tad palinkėsiu ir toliau būti didžiaisiais Kauno hardcore scenos atstovais, ar kas jie ten bebūtų. Jei sakant paprastai, tai tiesiog linkiu sėkmės.

Na ir Mano Juodoji Sesuo. Ši grupė kelia daugiausiai abejonių. Ji lyg ir einanti tiesiai savo keliu, bet ir sugebanti pasukti į naują pusę. Atliekama muzika vis dar primena tą rocką, kurį grojo byrant karoliukams ar reinkarnuojant, bet kartu ji jau nebepriklauso tai rocko scenai. Bendras vaizdas, kuriame akivaizdžiai matosi dvi gitaros, visgi nesudaro scenoje rockinio įvaizdžio. Ir nors albumai leidžiami kokybiškai, koncertuose pasirodoma be ypatingesnių šou, bet visad solidžiai ir užvedančiai, juose kažkas tokio... apskaičiuoto lyg gero vadybininko. Beveik/tarsi viduriukas tarp ištikmybės sau ir prisitaikymo realiam pop gyvenimui.

O kas yra vertinga, pastovumas ar drąsa keistis, stabilumas/tikslų žinojimas ar madų vaikymasis, nuoširdumas ar sintetika, parodys gyvenimas. Telieka pastebėti, kad vieni linksta per daug į vieną pusę, kiti – į kitą. Ir tik reta grupe randa aukso viduriuką.

Ar rado jį dešimt metų scenoje esantys šančių kiber metal goth punk core rock atstovai, kiekvienas sugebantis pažvelgt “iš šono” nuspręs individualiai.

Kiti ras atsakymą BIX'uose ir šioje citatoje: “... leido man žavėtis BIX daroma įtaka bet kokio plauko klausytojui. O ta įtaka vis dar didžiulė: Samas sako “Panos!” – panos klykia, sako “Dabar bachūrai!” – bachūrai kriokia...” (ferrum.lt)

Dar kitiems teks palaukt dešimt metų, ir nuėjus į geležinkelio stotį, pasiklausyti ką sako tie ant geležinių bėgių sėdintys ir pigų alų geriantys pirdylos - keikia riebiais keiksmažodžiais ar melancholiškai giria rockerius nuo Šančių...

P.S. dėkui organaizeriams už latvius Soundarcade. Grupė, primenanti Anathema/Tool/A Perfect Circle , sužavėjo savo kūrybiškumu ir atmosfera. Jų, Shadowdances ir Goetheanum muzika pagaliau užpildo iki šių metų buvusią dar beveik tuščią muzikinę art/atmospheric/emotional (žinote ką noriu pasakyt...) rock erdvę.