|
Akiwarai - tikra ir nesuvokiama Nepriklausomybės dienai skirtas renginys Akiwarai tikrai pasitaikė išskirtinis. Mano nuomone, visų pirma tą lėmė ypatingas laikas - 4.44 ryto (nakties paribio laikas, besiritinantis iš sekmadienio į pirmadienį). Prisipažįstu, buvo ne visai lengva 3 valandą krapštytis iš lovos ir bandyti susigaudyti, kur ir kas... bet troškimas ypatingai sutikti Vasario 16-ąją buvo stipresnis už miego poreikį... pasisekė netgi sutikti bendraminčių! Štai, mes ir vietoje Aktorių namuose, Gedimino pr.1.... Smilkalų dvelksmas, siurrealistinė nuotaika, veidrodžiai, raudonos sienos ir dar beveik tuščios patalpos... Tačiau publikos vis daugėjo "trenktų nemiegalių", geidaujančių ypatingos muzikos, tikrai nepritrūko.
Būti Nepriklausomybės signatarais pakviesti keturi projektai. Pirmieji magišku folkloru suskambėjo ŠOVA. Fleitos garsai lyg ryto laukiančių paukščių tarsi nunešė mane miškan, ir suradusi patogią vietelę, pasiruošiau įsijausti. Gėda prisipažinti vos neužmigau. :) Bet pasaką apie "Paną kaip saulė" girdėjau visą. Ypatingas įspūdis naktinis pasakų klausymas, sapnų pakaitalas! Kaip visad, Šova pakerėjo nuoširdumu ir spontaniškumu bei sapniškom improvizacijom. Natūralumo mėgėjai turėtų likti labai pamaloninti... O publikos vis daugėjo galbūt pradėjo važiuoti pirmieji troleibusai? Pas kai kuriuos susipratusius piliečius pastebėjau termosą ech, man neatėjo į galvą tokia idėja. Todėl arbatos teko nueiti pirktis pas baltamarškinį barmeną... Iš folkloristų muzikos vadžias po neilgos pertraukėlės (jos metu irgi skambėjo ypatingas muzikinis fonas) perėmė jau kitokios pakraipos projektas GIRNŲ GIESMĖS. Straipsnelio autorė deja, neužfiksavo šio momento, nes su keletu irgi "rytinės šyzos" ištiktų žmogelių kitoje patalpėlėje, pakrikštytoje "veidrodine siena", ragavo arbatą, diskutavo apie D.Lynčą ir spoksojo pro langą į mirgančią elektros lempučių-gėlyčių Trispalvę. GG muzika šio atveju ypatingai tiko. Arbatai pasibaigus, tuoj įlindau į salę, kuri jau buvo pilnutėlė. O GG setas toliau plaukė tamsiuose vandenyse - sėdėdamas salėje galejai pasijusti kaip užhipnotizuotas. Sėdome ne tik ant kėdžių, bet ir ant palangių bei grindų. Puikią vietelę susiradau ir aš prie pat kolonėlės. Video projekcijos hipnotizavo lygiai kaip ir muzika šįkart mažiau tamsos, o daugiau erdvumos ir atspalvių (bent jau man taip pasirodė) . Pasimiršo neišsimiegojimas, kietos grindys ir kiti nereikšmingi dalykai, liko tik besikeičiantis siurrealistinis kaleidoskopas ir ypatingos muzikos tunelis, vedantis vis tolyn ir tolyn. Visgi GG liko manuoju favoritu. Nebanaliai, nenuobodžiai ir giliai.... Atsipeikėjau, kai visi ėmė ploti, o aš taip ir nesupratau kur mano sapnas? Kur kaleidoskopas???
Po to vėl sekė neilga pauzė jos metu spėjau pasiklausinėti, ar jau iš tiesų aušta nauja aušra, ar man tik vaidenasi? Spėjau netgi sutikti kažkokį truputį piktoką žmogelį (gal "apsauginį"), kuris nelabai buvo patenkintas kai kuriais pernelyg atsipalaidavusiais žmogeliais (ne alus, čia paros laikas kaltas). Nors žinoma, tvarkos reikia, sutinku ant stalo sėdėti negražu. :) Jau iš tiesų bešvintančią aušrą pasitiko RAGANŲ ŠOKIS. Būgnų ir dūdmaišių skambesiu smagiai trinktelėję, jau daugelyje folk projektų matyti, vis tie patys nepavargstantys piliečiai sugebėjo išblaškyti visut visus mieguistumus. Paslaptingai raganiškai vis pasišnibždėdamos, trys nuostabios merginos dainavo lietuviškas sutartines, kartais muzika tiesiog pasiliedavo pašėlusiai smagiom improvizacijom man netgi truputį priminė mano mylimus Corvus Corax. Tik, žinoma, čia buvo nebejotinai gyviau, ir lietuviška! Užsimaniau netgi šiek tiek pašokti, bet publikos gausa nepaliko laisvos vietos... taigi teliko tik klausytis, įsijausti, prisiglausti ir, pažvelgus pro langą nusišypsoti. Sveikiname Saulės patekėjimą! Ugninga gerb. p. Ugniaus kalba, sekusi po to, nuteikė tikrai smagiai - patriotiškai ir įtikino mane sutikti šią ypatingą dieną su bokalu alaus (deja, bokalas plastmasinis, tad "smagiai trinktelt" nelabai būtų pavykę, bet tiek to). Akiwaro desertas - DRAMA, išskirtinis šventinis McKaro projektas. Štai čia jau tikrai desertas publika pamaloninta ypač "smagiais" vaizdais gana greit pastebiu neturinti pakankamai stiprių nervų jiems stebėti. Pastebėjusi, kad dar keli tokie "nežiūrėtojai" sėdi prie staliuko (oi, kaip man patiko šių patalpų padalijimas į atskiras erdves smagumėlis, muzika vis tiek visur gerai girdisi). Prisijungiau prie jų, bet visgi kartais, pakerėta aštrių elektroninių garsų srovės, palikdavau bokalą, ir po truputį sėlindavau arčiau to "karinio" kompiuterio valdovo, bešėlstančio prie savo aparato. Deja, suvokimas, jog vaizdas nepasikeitė vis tie patys skerdynių ir konvulsijų vaizdai, nespalvoti, ir dėl to atrodantys kažkaip bauginančiai autentiški, nuvydavo mane atgal prie stalelio, prie jaukaus nematymo tingėjimo ir cigaretės dūmo... Visgi, Drama priminė, kad Lietuvos laisvė pareikalavo daug kraujo ir kančių... Bent jau mano nuomone, toks buvo šių video kadrų tikslas. Galop McKaras pasitraukia nuo scenos, ir tuoj pat patraukia alaus link... Keturi 2004-tųjų signatarai iš naujo pasirašė už Laisvę...
Publika gana greit išsiskirstė kas toliau švęsti, kas namučių, rytinio miegelio miegoti. Dar kurį laiką pasilikau viduje su keletu filosofuojančių juodų žmogelių pasiplepam ir paklausome muzikos, kurią dosniai leidžia DJ... netgi išdrąsėjam tiek, kad įkišam truputį savosios gotikinės. :) Summa summarum Akiwarai tikrai "nurovė stogą" - tegyvuoja lietuvių liaudies siurrealizmas! - - - PRIERAŠAS nuo Ugn: Taip, mums patiems, organizatoriams, šis aušrinis Akiwaro suVILNijimas buvo neapsakomai didus ir keistas. Iki šiol sunku suvokti, kas gi dedasi... Išvakarėse su McKaru ruošėme Aktorių namų patalpas renginiui ir, pastatę tris eiles po 10 kėdžių, nusprendėme jog bene ir pakax. Viskas prasidėjo lygiai lygutėliai 4:44. Visgi viena didžiausių intrigų buvo sužinoti - kiek gi žmonių išdrįs ateitį į tokį renginį tokiu metu. Ir, pasirodo yra "psichų" ant Lietuvos! - pradėję plaukti žmonės užpildę salę taip, kad nebebuvo ne tik kur atsisėsti, bet ir kur atsistoti... Apie 140 žmonių aušros laukime... Keli gotai, keli metalistai, folkloristai... iš kažkur atsibastęs užsieniečių būrelis, dar keli turbūt iš naktinių klubinių vakarėlių užklydę elektronikos mėgėjai... ir dauguma tų, kurių niekaip neišeina įvardinti. Nes jų niekad anxčiau nemačiau. Iškėleme trispalvę ir kadaise nepalaužiamo Sąjūdžio būstinė vėl atgijo. Pabaigai buvo paruoštas ir Valstybės himnas, bet po McKaro garso ir vaizdo atakos kažkaip nebebuvo reikiamos nuotaikos jį paleisti. Išties, tam gal dar ne laikas. Visiems atėjusiems dar kartą spaudžiu ranką! Kas gi toliau...? Akiwarai - Varėnoje!!! ugn
|
