...


Andrius Mamontovas:
"...imi vieną akmenį, daužai į kitą ir gauni emociją"

interviu, kovas 2006 / užrašė: ugn
foto: A.Mamontovas, www.andriusmamontovas.com

Pakalbinti visiems gerai žinomą ir gerbiamą scenos kūrėją Andrių Mamontovą knietėjo jau seniai ir tą norą vis paskatindavo šen ten žiniasklaidoje pastebėtos interviu mintys ir nuotrupos apie maestro pomėgi nekomercinei muzikai, apie lietuvių pagoniškos kultūros palikimą, popsą ir nepopsą, ir kt. Juolab A.Mamontovo kūryba dar FOJE laikais savyje turėjo nemažai keistos melancholijos ir kartais gotikos priemaišų, o pastaruoju metu gimė ir naujas autoriaus eksperimentinės elektronikos projektas. Na, o jei užeisite į A.M. virtualią svetainę, tai jos interjere ant sienos pamatysite ne ką kitą, o "Pabėgimo" kaukolę :), gražu. Pavasarį pasirodę du nauji albumai tapo puikiu pretekstu pokalbio pradžiai. Dargi būta minties A.M. pakviesti į Kunigundos sceną, tačiau kaip žinia šį ambicingą planą netrukus pakooregavo LT UNITED kelialapis į "Euroviziją". Bet apie tai juk irgi smagu paklausti.

Mes susitinkame vieno Šnipiškių įstaigų pastato rūsyje. Andrius pasirodo su savo jau firmine įvaizdžio dalimi tampančia pasišiaušusia kailine kepure (tada buvo vasaris...:), atrakina keletą spynų, atstumia grotas ir pakviečia į repeticijų studiją. - Arbatos/kavos? - Taip, arbatos. Kol verda virdulys ir Andrius studijoje dėlioja kažkokius muzikinius dalykus, mes persimetam keletu minčių apie undergorundą ir overgroundą, ko pasekoje prieinama savaime suprantama išvada - nesvardu, ar totalus undergroundas, ar popsas - muzika turi būti gera. Muzikantas pasakoja, jog šalia smarkiai repetuoja niolikmečių merginų pankroko grupė, su kuria jis sumanė susipažinti ir dovanų nunešė fūzą. Merginos nustebo ir paklausė, ar neatsirastų dar vieno... :) Virdulys ima ūžti, vanduo kukliuose plastikiniuose puodeliuose užkaitina arbatos maišelius ir belieka paspausti diktofone [record].

----------------------------

- Tai pirmas klausimas ir būtų - apie naują albumą. Tiksliau pasakius - apie du albumus. Ar jie tarpusavyje susiję?

AM: Aš išleidžiu du visai naujus atskirus albumus, tai nėra dvigubas albumas ar kažkas panašaus. Vienas albumas yra su dainomis, kurias aš, kaip dainų autorius, ir toliau rašau ir kažkoks tęstinumas visąlaik yra, jis atsirado maždaug per du metus ir vadinasi "Saldi juoda naktis". Išleidęs jau ne vieną solinį albumą, priėjau išvados, kad mano geriausi soliniai darbai yra tie, kuriuos įrašiau visiškai vienas. Nepadedant kitiems muzikantams. Na, visada yra vienas kitas svečias, bet didžioji muzikos dalis atlikta mano paties. Ir šis naujas albumas yra kažkuria prasme tęsinys ankstesnių mano solinių diskų "Pabėgimas" ir "Puse penkių. Šiaurės naktis", savotiškai nauja trilogijos dalis.

- Panašu, kad kai kurie klausytojai tik dabar "atranda" tuos abu albumus - "Pabėgimas" ir "Puse penkių. Šiaurės naktis", jau praėjus tam tikram laikui. A r to nepastebi?

AM: Kažkaip taip vis atsitinka. FOJE laikais buvo tas pats bajeris - mes išleisdavom kokį nors naują albumą ir... na, vyraujanti bendra nuomonė būdavo, maždaug, - "viskas, FOJE mirė. Jau dabar išleido kažką tokio... Vat tas prieš tai, tas buvo geras, o jau čia dabar... - tik siaubas ir pasaulio pabaiga." Tas dalykas mane visąlaik lydėjo. Bet aš manau, ta muzika, kurią mes mėgstame, ji susiranda mus per tam tikrą laiką. Ta mėgstamiausia muzika juk dažniausiai tokia, į kurią reikėjo įsiklausyti ir gal ne iš karto mums viskas joje patiko. Būna, kad paklausai albumą kokius tris kartus, (iš tikrųjų albumą reikia paklausyt tris kartus, mažiausiai), kad suprastum tai tave kabina ar ne. Nes tai, kas iš pirmo karto kabina, galbūt kabina tave tik tą vienintelį kartą. Dėl to, aš jaučiu, kad kartais mano albumams reikia laiko, kad žmonės į juos įsiklausytų, nes aš pats juos darau pakankamai ilgai, tai nėra kažkoks spontaniškas reikalas...

- Pats pavadinimas "Saldi juoda naktis" dvelkia, na gal ne liūdesiu, bet tam tikra melancholija. Kokia yra šio albumo nuotaika?

AM: Sunku pasakyt... Labai sunku apie muziką kalbėt. Mano žmona paklausiusi pasakė, kad tai tarsi auštantis rytas. Kažkuria prasme su ja sutinku. Tai toks albumas, "po nakties", kai tik tik naktis baigiasi ir apima ypatinga ryto nuotaika. Tuo pačiu tai siejasi ir su tam tikru atgimimu mano gyvenime. Paskutiniu metu apima toks jausmas, kad aš tik dabar pradedu atsipeikėti po FOJE iširimo, po "Hamleto" premjeros... Nes pirmieji du-trys metai teatre man buvo siaubingai sunkūs psichologiškai, kol aš kažkaip išmokau "išsidėliot" toj teatro erdvėj. Nes ji išties atima labai daug jėgų ir įneša tam tikrą chaosą į tavo galvą... Aš va tik dabar pajutau, kad tarsi atsibudau, po gerų septynių metų. Tai ir yra tęsinys - "Puse penkių. Šiaurės naktis" buvo tarsi valanda prieš aušrą. O dabar yra toks auštantis jausmas. Aš pabėgt nuo savęs negaliu, mano muzika yra melancholiška. Naujo albumo dainos įvairios, jos gan intymios tam tikra prasme, bet čia jau, kaip sako, kaip paklausysi, taip ir išgirsi.

- O antras albumas?

AM: Antras albumas vadinasi "Tyla" ir yra instrumentinis. Paprastai, kai įrašai dainas kokiam nors albumui, būna vienas kitas instrumentinis kūrinys, kuriam tu atrandi kažkokį garsą ar ritmą, - aš labai mėgstu sempluoti garsus, turiu su savim visą įrangą, vaikštau kartais po mišką, daužau pagaliais per medžius, iš serijos, arba įsirašinėju gatvės garsus, ar kokiam nors viešbuty tarkim lifto garsą ar kokias duris - žodžiu bet kokius garsus, kurie supa mus. Ir po to perklausydamas visame tame chaose randi kokį nors garsiuką, cvaktelėjimą, kuris tampa instrumentinio kūrinio pradžia. Po to pridedi kitus instrumentus. Tai muzika, atsiradusi iš kažkokio garso, kuris tapo ritmu arba pats savyje turėjo ritmą, ar diktavo kažkokią natą, tonaciją... Man visada buvo įdomus toks stilius, vadinamas downtempo - elektroninė muzika, skirta klausymui.

- Tai kodėl "Tyla"?

AM: "Tyla" todėl, kad aš ten nieko nepasakau. Yra tik muzika.

- Kodėl abu albumai išeina vienu metu?

AM: Jie gimė kažkaip paraleliai. Kai nerašiau dainų, nes po devynių Hamleto metų vis dar turiu ne tokį įtemptą, bet pakankamai gausų gastrolių grafiką, ir pernai bei užpernai teko nemažai keliaut. Aš visur turiu su savim savo laptopą, kažką vakare paprogramuoji, kažką kažkur įsirašai, gatvėj kokį garsą ir t.t. Na, visąlaik gyvenu tuo. Italijoj gyvenau viešbuty ant aukšto kalno, kur per langą matėsi kalnai, - vaizdas buvo toks, kad nebereikėjo niekur eiti - tiesiog pasižiūri pro langą ir girdi melodiją, ją čia pat programuoji... Tai tas instrumentinis diskas įrašytas praktiškai kelyje - Peterburge, Barselonoj, Madride, Genujoj, žodžiu, įvairiausiose vietose kur tik buvau. Ir namuose tuo pačiu. Aš labai džiaugiuosi, kad šiais laikais technologija leidžia ne tik kurti, bet ir daryti įrašus ten, kur tu nori. Aš galiu įrašinėt ten, kur aš esu, man nereikia tam, tarkim, užsakinėt studijos ir pan. Pavyzdžiui, visą dieną gali skirti ieškojimui kaip tam tikroj vietoj suskambės kokia nors lėkštutė ir pan. - tai yra privalumas, leidžiantis man gyventi kūrybiniame procese. Ir, aišku, yra prabanga turėti tam laiko.

- Beje, kod ė l abu albumai išleisti juodais CDR'ais. Tai dėl spalvos, ar...?

AM: Tam, kad jūs lengvai atskirtumėte, kur originalus, o kur piratinis gaminys.

- Pakalbėkim apie muzikinę Lietuvos sceną ir jos kaitą. Pats groji jau bemaž dvidešimt metų.

AM: Mes tapom žinomi maždaug 1986-ais, po tais metais Vilniuje vyk usio festivalio "Lituanica" ir paskui po filmo "Kažkas atsitiko". Tada FOJE jau žinojo. Taigi, taip, principe tai jau 20 metų.

- Maždaug prieš dešimt metų į Lietuvos muzikinę rinką atėjo pinigai, t.y. atsirado nemažai leidybinių firmų, prodiuseriai, susiformavo radijo rinka etc. Tad per du dešimtmečius - kas pasikeitė tavo akimis, kaip tai paveikė tavo muzikinę karjerą? Ką manai apie dabartinius procesus Lietuvos muzikinėje padangėje?

AM: Aš atsimenu tuos laikus, ten 88, 98, 90-i metai, kai vyko Atgimimas ir mes pirmą kartą matėm trispalvę gatvėse ir kt. Tai buvo toks laikas, kuomet atrodė - va dabar tai prasidės! Ta muzika, kurią mes mėgome, buvo praktiškai uždrausta. Tai va, jau dabar atrodė prasidės, visi galės groti savo muziką ir nieks nebedraus sakyti ką tu galvoji, ir tu galėsi save išreikšti, atsiras daug grupių ir festivalių, ir judėjimas vyks, ir bus taip puiku, jokia milicija nebedraus koncertuose šokti ar mojuoti rankomis... Buvo tiek daug vilties, kad bus daug gerų grupių, bus rokas, vyks kažkas, bus smagu. Ir viskas pavirto į tai, kad staiga po kokių metų dviejų į paviršių iškilo šūdai, būkim atviri, taip tas vadinasi. Tai, kad atsirado pinigai, tiesą sakant, buvo išbandymas ir kai kuriems roko muzikantams. Nes paaiškėjo, kad reikia investuoti daugiau, reikia skaičiuot ir t.t. Atėjo išbandymai tokie, kad kartais neuždirbi, kad turi rizikuoti ir pan. Ir tada išaiškėjo kai kurių žmonių pozicija. Jie pamatė pvz. kad negali drįsti rizikuoti ir pasišvęsti tam savo reikalui. Kad jie mieliau renkasi būti UAB vadovais ar kažkuo, - manau, tas nėra smerktina, bet labai stipriai atfiltravo. Ir į paviršių iškilo visas tas, kaip aš vadinu, vestuvinis disco. Tas lietuviškas stilius, pradedant DINAMIKA ir baigiant, nežinau, Broliais Aliukais. Ta visa specifinė kultūra, turinti tam tikrą paskirtį - ji turėtų skambėti restorane, ar vestuvėse. Tai visa ši, pavadinkim, "taikomoji muzika" staiga pradėjo skambėti visur. Pradėjo atrodyti, kad visur yra restoranas ir vestuvės. Ir be jokios abejonės, iš tų rimtai grojančių žmonių liko tik stipriausi, labiausiai pasišventę.

- O muzikinės industrijos atėjimas turėjo kokių nors teigiamų dalykų?

AM: Taigi, iš vienos pusės tai buvo išbandymas ir tas išbandymas tęsiasi. Jau tada mes galėjom kažkiek pragyvent, nors nebuvom niekad milijonieriai, aišku, kaip kai kas mano. Mes niekad nebuvom turtuoliai ir po šiai dienai esam vidutinės klasės atstovai. Ir mano visi muzikantai be grupės turi darbus, iš kurių ir pragyvena. Tik aš vienintelis, kadangi dar turiu teatrą ir sukaupęs pakankamai didelį bagažą iš praeities, galiu sau leist gyvent vien iš to. Dar ką neigiamo padarė tas industrijos atėjimas, tai įtaka radijo stotims. Radijo stotys nustojo groti įvairią muziką ir ėmė transliuoti tik tai, kas garantuoja joms reitingus, kurie garantuoja reklamos davėjus. Ir radijas tapo priklausomas, stengėsi uždirbt kuo daugiau ir taip ta pinigų mašina palietė radiją. O radijas yra viena veiksmingiausių priemonių žmonėms išgirsti muziką... Tas po šiai dienai yra kažkaip skaudu. Jeigu tu nori pakliūti į radiją, tu turi groti kitokią muziką - vat tas yra baisu. Kai kurie paima ir prisitaiko prie to, viską deda ant to disco ritmo, kas, mano manymu, yra išvis žeminimasis. Kiti pasidavė, arba pasitraukė, likę kažkur undegrounde groja, kažkokiam draugų rateliui, dar kažkaip... Ta industrija pradėjo reikalaut tam tikros stiprybės iš tų, kurie nebandydami pataikaut, bando toliau eit su savo muzika.

- Bet, kyla mintis, kad gal lietuviai yra kažkuo ypatingi, priimdami tą transliuojamą muziką? Gal pati mūsų publika nereikalauja kokybiškesnės muzikos?

AM: Aš manau, kad tai yra daugiau išsilavinimo reikalai. Muzikinis skonis ir supratimas apie muziką Lietuvoje - na, aš nematau jokio kanalo tam žiniasklaidoje. Na, vienintelis internetas dar likęs, bet tas nėra toks masinis dalykas, kaip anksčiau būdavo muzikinės laidos, kur tu gaudavai įvairią informaciją. Dabar tu gauni tik vienos rūšies atfiltruotą informaciją ir tai būtent įtakoja muzikinį išsilavinimą. Amerikoj bet kuris žmogus, kuris lankė mokyklą, net neturėdamas klausos yra grojęs bent lėkštėmis ar trikampėliu mokyklos orkestre ir jis žino to vertę, supranta, kad muzika taip paprastai nesigauna. Tai nėra taip, kad užlipai ant scenos, paspaudei klavišą ar mygtuką, atrodai gražiai - ir tu jau žvaigždė. Dėl to Amerikoj fonograminių koncertų, kaipo tokių, galima sakyt, išvis nėra. Toj šaly šis požiūris man labai patiko - visumoje yra tik gyva muzika. Europa, žinoma, yra kiek demokratiškesnė ir nuolaidesnė įvairiems stiliams, čia daugiau elektroninės muzikos, kurią ne visada galima gyvai atlikti ir t.t. Bet Lietuvoj trūksta supratimo ir informacijos. Lietuviai žino muziką iš kur? Iš MTV, kur nuolat rodo tuos 20 klipų ratu. Paklausk lietuvio apie užsienio atlikėjus, tai jis tepasakys tau Shakira, ten Britney Spears ir kažką dar panašaus. Tai bus visas žinojimas apie muziką. Kita vertus, mes ir apie savo lietuvišką muziką nelabai žinom. Tai, kas kažkada buvo sukurta gero, tai per radiją kažkodėl nebegrojama. Buvo tikrai puikių dainų per lietuviško roko istoriją, buvo įdomių grupių. Žinoma, gal ne viskas buvo tobulai atlikta, bet buvo tikrai įdomių reiškinių. Ir ta istorija kažkur nukirsta, nebėra tęstinumo. Yra tik "šiandien", tie realybės šou, žvaigždės, NML ir pan., kas su muzika realiai, na, neturi nieko bendra.

paskutinis Foje koncertas 1997- Ar ne keista, kad ta muzikos industrija atrodo nelinkusi rūpintis tuo muzikiniu išprusimu. Žinoma, yra ekonominiai svertai ir verslo taisyklės, bet įdomu, kad komercinių firmų leidėjai dažniausiai mėgsta visai kitokią muziką, nei leidžia. Paprastai tai rimti žmonės, kurie klauso gerą muziką.

AM: ...Na, tas man visada keisčiausia. Čia panašiai kaip tarkim neseniai vykę "Radiocentro" apdovanojimai. "Radiocentras", kuris transliuoja visą tą YVA, 69 DANGUJE ir panašių grupių stilių, t.y. paauglėms mergaitėms, kažkodėl į savo renginį kviečiasi visai kitokio stiliaus atlikėjus ir padaro brangius bilietus, neprieinamus jų pačių klausytojams. Aš nesuprantu tokios pozicijos - tu groji viena, o kai save nori prezentuoti viešai, tada kažkaip pateiki kita. Ir tada tie žiūrovai, kurie ateina, jie tikisi koncerte išgirsti tai, ką girdi eteryje, bet jie išgirsta kažką kita ir nebesupranta, kas vyksta. Vat dėl ko aš gerbiu Bendžius - jie turi savo liniją ir niekada neapsimetinėja kažkuo, kuo jie nėra. Ir maladiec. Jeigu tu darai tą, tai tu tą ir darai. Ir kai kuriem tiem rimtiem žmonėm, jiems reiktų apsispręst, - arba tu leidi rimtą muziką, kurią pats mėgsti, arba tu pataikauji, produktą gamini, gerai, bet būk mielas nesigėdyk tada šito dalyko. O jie kažkaip gėdinasi to, ką daro. Įsideda tyliai į piniginę porą banknotų ir užmerkia akis į tai, ką išleido. Tas man visad nesuprantama ir paradoksalu. Bet kita vertus, visa tai nubraukus, jau kelinti metai yra tokia situacija, kad jeigu atsirastų kokia stipri grupė, jauna, su pozicija, su įdomiom gerom dainom, puikiais tekstais ir t.t. - yra ideali terpė tai grupei išgarsėti. Vis dar.

- Tikiuosi neatsibosiu, bet paklausiu apie realybės šou "Dangus". Pastaruoju metu susidarė įspūdis, kad dvi itin populiaros laidos formuoja nuomonę, kad muzikos scenoje svarbiausia buvimas žvaigžde, svarbiau ne dainos turinys ir atlikimas, o geras atrodymas. Kad žvaigžde galima tapti tarsi be turinio, be išsilavinimo ir pan.

AM: Iš esmės "Danguje" dalyvavau būtent dėl to, kad turėčiau galimybę pakalbėt apie tai, kad yra masė dalykų, kuriuos jauni žmonės turi žinot lipdami į sceną. Pati labiausiai spindinti pasaulio žvaigždė turi žinoti - kodėl lipa į sceną, ką ten daro, ką nori pasakyti. Negaliu komentuoti kitų projekto dalyvių, bet aš norėjau, kad tie jauni žmonės patys sau išsiaiškintų ir atsakytų - ko jie nori lipti į sceną? Nuo to klausimo turi prasidėt išvis bet kokia veikla. Kodėl aš tai darau? Kam man to reikia? Koks tikslas? - Jeigu atvirai, aš tikrai nemanau, kad jie yra žvaigždės, jie dar kol kas gavo tik kažkokią viešumą ir viskas. Žvaigžde tampama tik ilgalaikės veiklos etape. Tik pradėjęs savo veiklą, žmogus negali vadintis žvaigžde. Žvaigždė yra tas, kuris ne tik sulaukia sėkmės, bet ją pakartoja, ir ne vieną kartą. Mes labai mėgstam prilipdyt etiketes - o, žvaigždė, žvaigždė! žvaigždė !! - o realiai, tai šnipštas ten, o ne žvaigždė. Be tų kelių pigių dainelių tas žmogus mums nieko nėra parodęs. Manau tikrieji tų realybės šou laimėtojai matysis po dviejų-trijų metų. Duok dieve, kad būtų nors vienas, kurį mes atsiminsim ir matysim dainuojantį scenoje.

- Vienoje iš šou laidų buvo kalbama apie metalistus rūsyje. Ar nemanai, kad sunkiojo roko gerbėjams tas aspektas galėjo pasirodyti nuvertinantis? Ką turėjai omeny, kalbėdamas apie Joną, kuris nori grįžti į rūsį?

AM: Aš tiesiog jo ir klausiau - ko jis atėjo į tą "Dangų"? Jeigu jis atėjo, vadinas, jis nori kažkur pajudėt į priekį. Bet finale gal tame ir buvo prasmė, kad Jonas išsiaiškintų, kad jis vis tik nori grįžt ten, kur jis buvo. Gal jis išsiaiškino, kad jam nebepatinka šitas žanras, į kurį jis bandė įkelt koją. Aš tikrai neturiu nieko prieš tuos žmones, kurie repetuoja rūsyje, juolab aš pats repetuoju rūsyje. Bet, kalbant apie Joną, aš, tiesą sakant, taip ir nesupratau ko jis norėjo išvis. Aš manau, kad jis tiesiog norėjo būti žvaigžde. Turbūt jis turėtų su savim apie tai pasikalbėt ne vieną kartą. Būtų kvaila nusistatyt prieš kurį nors muzikinį stilių, - nesvarbu, ar žmogus groja metalą, ar ten house, ar disco, ar dar kažką, - stilius yra nesvarbu. Svarbu, ar tu užkabini, ar ne. Yra ir šūdino metalo, ir gero disco. Ir atvirkščiai - yra šūdino disco ir gero metalo. Tai mes vėl kalbam apie tai, kad žmonės, grojantys rūsy, kažkodėl įsivaizduoja esą geresni už tuos, kurie groja per radiją. Na, negalima šitaip galvot. Jeigu tu geras, tai tu parodyk kad tu geras. Ko tu sėdi rūsy tada? Iškelk iš jo koją, įkvėpk gryno oro ir parodyk pasauliui, ką tu gali. Bet kai bandai parodyt ir išaiškėja, kad tai yra niekalas, tai vadink save kaip nori, užsiaugink plaukus, išsitatuiruok, atrodyk krūtas, bet tu nebūsi krūtas, jei tai, ką tu darai, neužkabina nieko. Kokia prasmė, kam tai darai? Jeigu pažiūrėsim į pasaulio muzikos istoriją, nepriklausomai undergroundas, ar pop, ar kas bebūtų, - visos garsiausios grupės ir atlikėjai neša savyje kažkokią žinią. Ir mes ją gaunam. Pvz. klausau NIRVANA, girdžiu tarkim žinutę "fuck off", kai matau Madonna, iš jos visąlaik eina tas "girl power". Ir nesvarbu apie ką ji dainuotų - ji neša savo bendrą žinutę. Tie geri atlikėjai - jie kažką mums sako. Kartais ne tiek suvoki žodžius, kiek jauti emociškai ar kokiu kitu būdu - kad tau sako. Bet jeigu tu nieko neneši, nieko nepasakai, tai koks skirtumas ar tu padvale groji, ar vestuvėse, koks skirtumas...

toliau ::: 2 interviu dalis