... <-- 1 interviu dalis Andrius Mamontovas
AM: (juokias)... Supranti, ta žinutė, kurią aš nešu, tai nebūtinai ta, kurią gauną tie, kurie klauso. Apie ką bedainuočiau, visada bandau pasakyti - nebijok būti tas, kas esi, nebijok eit prieš srovę, nebijok tikėt savo svajone. Tiesiog - nebijok būt. Tai, ko gero ir yra mano pagrindinė žinutė, nors apie ją negalvoju. Nesvarbu, ar dainuoju apie meilę, ar apie vienatvę, apie liūdesį, ar džiaugsmą - mano žinutė yra tokia. Aš einu į sceną, nes visąlaik noriu tai pasakyt. Ir jeigu aš matau žmogų, kuris nežino, ką jis nori pasakyt, tai ką tik nori gali jis daryt - manęs tai neužkabins. - O ką nori pasakyt LT UNITED? AM: LT UNITED - tai absoliutus džiaugsmas, šventė ir mes jau gavom malonumą iš to, ką darom. Tiesą sakant, nesiruošiam su niekuo rungtis, visa ši akcija yra kaip meno kūrinys. Nuo ... iki - ta prasme, visas vyksmas, įskaitant kažkokias fotosesijas, preskonferencijas, etc. - visa tai yra hepeningas. - Gal kiek ironiškas? AM: Jis yra absoliučiai ironiškas, be jokios abejonės! Į tą festivalį negalima rimtai žiūrėti, tai kas taip žiūri, na, yra bepročiai. Kaip galima žiūrėt rimtai? Jeigu išeisi su rimta daina, nesąmonė, vėl būsi nepastebėtas. Pernai ir ankstesniais metais, įsimena tai, kas yra ryšku, o lietuvių visi atstovai buvo neryškūs. Tame ir mūsų problema - trūksta ryškios spalvos. Tam reikalingi ryškūs žmonės, nes kai šalį atstovauti važiuoja neryškūs žmonės, mes liekam nepastebėti. Turi būt asmenybės. - Kaip apibūdintum jūsų eurovizinę dainą? (tada dar nebuvau jos girdėjęs) AM: Tai yra toks glam rokas, SLADE, Garry Glideris, tradicinis 60-ųjų roko ritmas ir pan. Man atrodo, Eurovizijoje kuo daugiau šablonų ir klišių, tuo yra geriau. Ir šiaip man patinka ta meno rūšis, kada yra tiek daug kičo, kad tai tampa menu. Tai toks užmanymas ir yra - visi šablonai, visi kičai maksimaliai sudėti į vieną vietą. Tokiam renginiui, kaip Eurovizija, daugiau nieko ir nereikia :) - Ar nacionalinė atranka patvirtino jūsų lūkesčius ? Kokios mintys ir rūpesčiai artėjant Eurovizijos šou? AM: Minčių jokių nėra (juokias). - Kalbant dar apie senesnius įrašus - kadaise albumą "Kai perplauksi upę..." pavadinai geriausiu savo darbu. Ar dabar šis požiūris pasikeitė? AM: Tai geriausias mūsų bendras grupės darbas. Bet šiaip, man labiausiai patinkantis FOJE albumas yra "Gali skambėti keistai". Nors aš negaliu būti objektyvus, nes tai buvo praktiškai pirmas solinis mano albumas, aš apturėjau labai daug džiaugsmo jį įrašinėdamas su Darium Buroku. Bet pati nuotaika, toks truputį gotikinis skambesys, įtakota to žanro. Tuomet kaip tik buvau pirmąkart išgirdęs THE SISTERS OF MERCY, JOY DIVISION ir kt. Vat jisai man yra pats pats. "Kai perplauksi upę..." dabar mano manymu yra kiek per ilgas, šiandien aš iš jo išmesčiau gal kokias pora dainų, kurios nieko nesako. Na, bet jis jau yra toks, koks yra, kiekvienas albumas yra savęs užkoncervavimas tam tikrame laikmetyje - tuo metu atrodė, jog viskas turi būt būtent taip. "Kai perplauksi upę..." mes įrašinėjom gyvai, su pilna grupe, daug kas įrašyta spontaniškai, sugrota iš pirmo ar antro karto, dažnai net nerepetavus ir pan. Man patinka jame tas spontaniškumo jausmas. - O "Pabėgimas"? AM: Šis solinis albumas įrašytas 1995-ais metais, tai savotiškas rinkinys anksčiau sukurtų dainų, neįėjusių į kitus albumus. Kažkur nuo 1987-1988 metų. AM: Neperseniausiai bu vau sutikęs vieną žurnalistą, kuris man pasakė, "žinai, tada ta tavo daina mane labai įžeidė". (juokiasi). Sakau, tai tu labai priėmei asmeniškai. Taip, sakė jis, priėmiau asmeniškai. Bet tai gi yra menas, aš galiu alegoriškai kalbėt ir nebūtinai apie televiziją, tai yra šiaip apie masinės informacijos priemones, mintis apie tai, kad jos formuoja mūsų požiūrį į daugelį dalykų. Ir kad tie žmonės, kurie tas priemones valdo, jie valdo mūsų mintis. Gali nukreipti jas kaip tik nori. Dėl to aš vengiu laikraščių, televizijos ir kitų dalykų, nes aš noriu turėt savo nuomonę apie daug ką. Tai ta daina ir yra daugiau apie savo nuomonės turėjimą. Neleisti kažkam ją įtakoti per daug, atsirinkti iš gaunamos informacijos. - Tęsiant apie gotikines natas - daug kur tavo albumuose sutinkama naktinė tema, ankstesniuose įrašuose ir naujajame albume. Ar esi naktinis kūrėjas? AM: Dainų yra sukurtų įvairiu metu - ryte, dieną, vakare. Bet, žinoma, palankiausias metas kurti yra tas, kai yra ramu. Be jokios abejonės. Tada kažkaip geriau gali išgirsti save, nes nėra jokio triukšmo aplink. Ta naktinė tema man visuomet įdomi ir naujas instrumentinis albumas yra absoliučiai naktinė muzika. Nakties tema graži, man ji nesusijusi su kažkokiu blogiu, - tai paslaptis, ramybė, net organizmas veikia kitaip. - Kadaise minėjai, jog tave užkabino suomių filmas apie naktinį didžėjų. Ar dabar tokia romantika tau tebėra įdomi? AM: Aš atsimenu, taip, labai labai seniai mačiau tą filmą, kur naktį transliuojama psichologinės pagalbos laida. To filmo įtakotas, aš M-1 eteryje pradėjau daryti laidą "Nakties balsai", tai vyko kokius du su puse metų. Buvo laida, kuri prasideda dvyliktą valandą ir baigiasi trečią nakties. Man pasisekė dirbti radijuj, kada dar nebuvo privalomo playlisto, aš leisdavau muziką tokią, kokią norėdavau, neturėjau savo laidoj jokių reklamų, buvau visiškai nesukaustytas tame, ką kalbu. Tas iš tikrųjų buvo labai geras patyrimas, kažkokia laisvė, - tau patikėtas eteris, o žmonės skambino ir pasakojo visokiausius dalykus. Tas viskas buvo toleruojama ir man tai buvo labai gera patirtis. Niekad nesiskelbiau, jog esu vedėjas ir kurį laiką man atrodo žmonės nežinojo, kas vedą šią laidą. Man tas naktinis eteris yra labai magiškas. Ir aš, vėlgi, labai to pasigendu. Nes įsijungi naktį radiją ir supranti - kompiuteris groja vėl tas pačias dainas, kurias tau groja dienos metu, vėl tas pačias "privalomas", neaišku kodėl ir kaip parinktas dainas. Aš suprantu, kodėl Londone, tarkim, ar Los Anžele kokia nors radijo stotis groja Britney Spears - nes šalia yra įrašų kompanija, kuri jiems atneša tą dainą ir sumoka už jos transliavimą. Bet kodėl pas mus paima būtent tą dainą ir ją groja, aš šito suprast negaliu. Kodėl pas mus negali groti daugiau mūsų lietuviškos muzikos, - man atrodo tai nusikaltimas prieš mūsų kultūrą. - Bet savininkams rūpi tik visagaliai reitingai. AM: Jie mano, kad jei radijo stotis atrodo taip pat, kaip užsienyje, tai yra gerai. O mano manymu, tai yra blogai. Nes jeigu aš norėsiu pasiklausyt, aš geriau įsijungsiu tą užsienietišką stotį. Aš tikrai nesuprantu šito. Tai yra elementarus bailumas, ko gero. Aš suprantu, yra pinigai ir taip toliau, visiems reikia gyvent, etc. Bet... OK, yra tas formatas. Na, bet paimk ir padaryk radijo stotyje kokią valandą neformato. Tegu ji nebūna geriausiu laiku, be reklamos, tegu tai būna valanda, kada skamba muzika, kurios kitu metu tavo stotis negroja. Kad tos jaunos grupės, kurios atneša įrašus, kurių radijas aišku negroja, kad jos turėtų bent šansą kažkur nuskambėt. Tai būtų tikrai graži akcija. Vėlgi pagalvoju, jeigu aš turėčiau dabar jauną grupę, norėtume išgarsėt ir t.t., ką reiktų daryt? Turbūt siuntinėt mp3-ioškes per internetą, dalint nemokamai kompaktus atsistojus kažkur sankryžoj, kad tavo muziką išgirstų. Kad radijas pradėtų grot tavo muziką, tu pats turi prieš tai išgarsėt, tik nežinau kaip. - Kartą pas A.Pugačiauską studijoje pamatėme FIELDS OF NEPHILIM kompaktą ir Lauras nusprendė, jog jis ko gero tavo. Ar klausai šios grupės? AM: Ne, aš jos kažkaip nepamėgau. Aš daugiau mėgstu SISTERS ir MISSION iš tų tokių. Šiaip dar iš tokio stiliaus man artimas Garry Newman'as, jo trys albumai buvo absoliučiai nuostabi gotikinė muzika. Jis yra elektronikos pionierius nuo 1979 metų, bet paskutiniai trys darbai buvo kažkas tokio, nerealūs. Tai gotikinė muzika, kaip aš ją įsivaizduoju. Kas dar...
- Gal dėl to, kad tų grupių daug daugiau? AM: Grupių daugiau, bet jos visos kažkokios... Prisimenu vieną mintį, kad tarkim prieš 20 metų visos grupės stengėsi būti nepanašios viena į kitą. O dabar, jeigu kažkas išleidžia sėkmingą albumą, tai iškart atsiranda 10 grupių aplinkui, kurios viską daro taip pat, kopijuoja skambesį ir pan., kad tik pakartotų sėkmę ir parduotų. Aš pasigendu to bandymo būt savimi. Mes FOJE su A.Lukošium pradėjome nusprendę nebūt tokie, kaip visi. Tai pagrindinis dalykas - nebūt panašiu išvis į nieką, turėti visiškai savo stailą. Aš dabar pasigendu tokio iššūkio. Vėlgi, radijas labai stipriai transliuoja tą suvienodėjimą, bet na kažkas turi pagaliau išdrįsti, bliamba... - Esi matęs daugybę įvairių grupių. Kaip lietuviai atrodo pasauliniam kontekste - ar jie gali kažkuo išsiskirti, turėti savo atpažįstamus bruožus? Ar esam visiškai kosmopolitiški ir blankūs, tarkim žiūrint kokio nors portugalo akimis...? AM: Na, pažiūrėkim, užsienyje didžiausio atgarsio susilaukusi lietuviška grupė buvo BIX. Jie turėjo savo unikalų skambesį ir stilių. Ir niekam netrukdė tai, kad jie dainavo lietuviškai. Nes tiesą sakant, kalba neturi jokios reikšmės, mes girdim rumuniškas dainas per radiją, niuniuojam jas ir, na, netrukdo tas, užkabina. Europoj aišku tas gerai, Amerikoj jau turi dainuoti būtinai angliškai, blogiausiu atveju ispaniškai. Europoj tu gali dainuot kokia nori kalba, bet mes per daug bandom būti panašūs į prancūzų, vokiečių, anglų grupes. Jiems dėl to yra visiškai neįdomu mūsų klausyt, nes jie turi kokybiškiau grojančius tą jų stilių. Ir šioj vietoj aš visada prisimenu Eimontą Nekrošių, kuris yra vienas unikaliausių teatro režisierių pasaulyje, nepabijokim to žodžio, - dėl ko? Dėl to, kad jis į nieką nepanašus. Kai statėm "Hamletą", jis pasakė - "Mes ne prancūzai ir ne anglai, mes nieko nesuprantam apie gražius drabužius ir kaspinus. Mes lietuviai, mes esam pagonys, mes suprantam - akmuo, ugnis, vanduo, žemė, medis. Tai mes turim ir naudot." Ta prasme, man labai juokingi lietuviai bandantys atrodyt ir elgtis kaip kokie išpuoselėtų manierų britai ar ispanai. Tai juokingai atrodo. Pažiūrėkim, kaip į mus žiūri. Į mus žiūri kaip į tokią šiek tiek laukinę tautą, bet būtent šito mes ir turėtume nebijot, turime paryškint tą mūsų tikrąją lietuvišką pagonišką kultūrą. Tą mes matom pas Nekrošių. Jis pajungęs tuos elementus, kuriuos mes jaučiam, kuriuos suprantam. O mes bandom daryt tai, ko mes nesuprantam. Jeigu atvažiuoja koks nors čiukčių ansamblis, tai aš tikrai niekada nesitikiu ir nelaukiu, kad ten bus gražios manieros ar Versalio rūmų drabužiai, laukiu šamanų su būgnais, laukiu slidžių, rogių ir šunų. Ta prasme, man tas juose yra įdomu. Tai kas Europai yra įdomu apie mus? Mes esam paskutinė pagoniška šalis Europoj ir esu šventai įsitikinęs, kad būtent ant šito turėtume labiausiai spaust. Tik taip būsim įdomūs, jei paryškinsim ką turim savo. Žinoma, problema yra, kad Lietuvos kultūra buvo sugriauta kelis kartus, buvo krikštas, viskas persimaišė su katalikiška kultūra, po to visa Tarybų sąjunga, etc - žodžiu makalynė. Lietuva jau daug šimtmečių yra šalis, kuri priklauso tai vieniem, tai kitiem. O dabar, kai esam prisijungę prie Europos, turim išnaudot tą dalyką. Mums nereikia būt tokiais, kokie jie yra. Dabar mums svarbiausia būt savimi. - Vienas mano bičiulis sako, kad klausydamas albumus "Pabėgimas" ir "Puse penkių. Šiaurės naktis", jis būtent randa tą pagonišką jauseną. Kaip manai, ar tai, apie ką kalbėjai, atsispindi tavo paties dainose? AM: Kalbant apie visą pagonišką kultūrą, tai yra grynos pirmapradės emocijos. Kurdamas aš nesiekiu virtuoziškumo, jis man visad nuobodus. Man patinka savo muzikoje palikti šiek tiek "nemokšiškumo", kažkokio "netašyto" garso ar grubesnio sugrojimo. Aš manau pagoniškumas tame yra. Na, tu tiesiog paimi vieną akmenį, daužai į kitą ir gauni tą emociją. Tuose albumuose ko gero ji ir yra išryškinta. T ie pirmapradžiai dalykai. - Tai reiktų tikėtis tokio albumo...? :) AM: Na, aš pakeliui. Aš turiu minčių apie tokius pagoniškus dalykus, bet tam reikia pribręsti. Nenoriu skubėt. Turiu galvoj keletą projektų kurie, na būtų labai įdomūs. Tiesą sakant, pop muzika kaipo tokia, mane nelabai domina ir tai jau senai. Na, vis tiek, aš rašau dainas, jos tam tikroje formoje pasiekia klausytojus. Nesakau, kad tai man nepatinka ar kažką, bet atsirado kiti interesai. Kai patekau į teatro sceną, aš supratau, kad ji duoda daug didesnes galimybes muzikai. Teatro scenoj yra tiek daug vietos eksperimentams, ieškojimams, ten iš tavęs nereikalauja standarto ar rėmų. Kai tarkim ateinam į roko koncertą, jame ieškome tų elementų, kurie privalomi tam stiliui, - ten daina, ritmas, energija, etc. Tuo tarpu teatro scenoj gali leist sau su muzika eksperimentuot kaip tik nori. Teko užsienyje matyti tokių spektaklių, kur nepasakysi, tai pjesė ar koncertas. Tas žanras man labai įdomus. Jau kelinti metai turiu tokį projektą, bet niekaip jo neišgryninu, nes jis reikalauja laiko. Bet kada nors pabaigsiu. - Tai visų mūsų skaitytojų vardu linkime sėkmės kūryboje ir tikimės sulaukti minėtų intriguojančių projektų. Dėkui už pokalbį.
|
